Vandens istorija

Majos Lunde “Bitės” man patiko. Buvo ir intrigos, ir įtampos, ir pabaiga, kiek pamenu vykusi, o jau susimąstymui peno davė ne mėnesiui ir ne dviem. Iki šiol baisu darosi knygą prisiminus. “Vandens istorijoje” pritrūko daugelio išvardintų dalykų. Tema vykusi ir baisumai dar didesni, tiesą pasakius, nei “Bitėse” – žiedelius gali teptuku apdulkinti, o štai vandens jokiais burtais neprišauksi- gal čia suveikia slaptas džiaugsmas, kad gyvename lietaus šalyje, tiesiogine prasme tupime ant didžiulių giluminio vandens klodų, kas, matyt, ateityje lems lietaus žemės suklestėjimą, na, bet jau nukrypau nuo temos.

Manau, šį kartą autorei nepavyko taip sėkmingai išlaikyti intrigos. Knygos pradžia užveda ir pabaiga kiek ištempia knygą, bet vidurys so so. Nuobodus net, sakyčiau. Sutinku, kad atskleidžiama neviltis, įtampa ir siaubas, na, bet kažko trūksta ir tiek – gal reikėjo knygą trumpint? Gal reikėjo kažkokio veikėjo ryškesnio ar įvykio tam vidury? Čia jau ne mano darbas ieškoti gelbėtojo. Matyt, prisižadėjus tetralogiją, autorė tiesiog skuba arba yra skubinama ir knygos iki galo neišdirba. O gaila, gi tema gera. Bet tikiu, kad tikrai ras gerbėjų.