Man noris tiek gerų žodžių parašyti apie šitą knygą. Ir nežinau, kaip, nes rašinėliui laiko neturiu, o kaip surašyti į savo tris pastraipas irgi nežinau. Kai skaičiau po ilgo ilgo laiko pagalvojau, kad būtų puiki knyga rašyti rašiniui, tokiam, kokius rašydavom mano laikais (prieš 100 metų, atrodo).
Šioje knygoje žodžių visai nedaug. Skaitai ir stebiesi, kaip nieko nesakant galima tiek daug pasakyti: ir apie tai, kaip karta keičia kartą, ir apie tai, kokia baisi žiema šiaurėje (nors gal metų laikams ir orui knygoje tikriausiai skirta daugiausia žodžių), o dar baisesnė karšta vasara. Apie gyvenimo saloje vienatvę ir bendruomeniškumą (nors tai ir nelabai tinkamas žodis) dviem vaikam staiga tapus betėviais. Ir apie tai, kaip negimdžius tampama mama.
Apie begalinį skurdą, apie mums lietuviams nesuvokiamą gyvenimą be medžių – juk pas mus, jei negali nusikirst, tai bent gali žabų pasirankiot, o ir valtis tampa tokia brangenybė ne vien dėl to, kad ji – pagrindinė transporto priemonė, bet dėl to, kad nėra iš ko jos padaryt. Apie į salos vienatvę nesustabdomai plūstantį gyvenimą – jos buvęs savininkas Hansas Bariojus apsiverstų kape sužinojęs, kad per jo salą dabar eina kelias.
Ir dar apie jūros ir žmogaus ryšį.
Ir apie kėdę mergaitei. Štai kodėl kėdė ant viršelio.
P.S. Skaitykite, ruoškitės, autorius bus knygų mugėje.
knyguziurkes.com 