Rigelio akys

Įžangai tokis komentaras: jei nelabai pamenate (kaip kad man nutiko), apie ką buvo antroji dalis, rekomenduočiau bent jau perversti ir prisiminti, geriausia, aišku, būtų normaliai perskaityti, o dar geriau – visą trilogiją skaityti vienu metu. Antra, labai rekomenduočiau pažiūrėti visai neseniai per LRT rodytą serialą “Crossing Atlantic”, kuris pasakoja apie tą patį laikmetį išgyvenusią Norvegijos karališkąją šeimą. Serialas duoda gero konteksto apie Norvegijos okupaciją, pasipriešinimą naciams, taip pat ir kolaboravimą. Tas kontekstas man tikrai padėjo geriau suprasti trečiąją “Neregimųjų” dalį, na, o antrosios knygos pervertimas įprasmino trečiosios pavadinimą ir pačią knygą.

Trečioji knyga yra kelionės knyga ir, mano manymu, ši knyga nelabai gali gyvuoti kaip atskira knyga, vis dėlto tai yra knyga-tęsinys. Jei pamenate, šiaurinių salų gyventojai tikrai skūpi kalbos, tad ir “Rigerio akyse” yra daug tylėjimų ir nutylėjimų ir autorius tikrai nesivargina kažką skaitytojui priminti, duoti užuominą ar kitaip palengvinti skaitymą.

Šioje knygoje Ingrida keliauja ieškoti savo dukters tėvo. Ši kelionė yra visiška beprotybė (ir kiek netikėtas autoriaus pasirinkimas, kaip tęsti trilogiją), nes Ingrida net nežino (bet tikriausiai jaučia), ar rusas yra gyvas, nei kuria kryptimi jis iškeliavo. Ji keliauja pagal užuominas – iš vienos vietos į kitą, klausinėdama, ar prieš tai jis čia nepraėjęs, ir nors karas pasibaigęs, žmonės labiau linkę pamiršti arba nesakyti (o nesakymas kartais tolygus melui), nei prisiminti.

Iš tikro atrodo, kad Ingrida niekada jo neras. Bet sekdama nuotrupomis, ji susidėlioja savo mylimojo kelią po to, kai jis paliko salą. Man knygoje labiausiai ir patiko kiek vaiduokliškas, nežinia gyvas ar miręs ruso personažas, kurį autorius atskleidžia per jo kelionę ir sutiktus žmones. O skaitytojui lieka vienam su savim pamąstyt, kam Ingridai reikalinga jos pašios kelionė ir ar kartais nežinomybė būna geriau už žinojimą.

——————————-

Už knygą dėkoju leidyklai Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

Balta jūra

Image result for balta jūra

Susitikime su skaitytojais 2019 m. Vilniaus knygų mugėje autorius pasakė, kad tokiomis sąlygomis, kaip gyvena knygos veikėjai neišgyventų 99 procentai salėje sėdinčiųjų. Tad skaitau ir galvoju – po pirmo plaukimo per banguotą jūrą, kai reikia sustoti užutekyje ir išsisemti vandenį iš valties, tikriausiai susirgčiau plaučių uždegimu, antibiotikai kažkur ant atradimo ribos, bet tikrai ne pakeliui į Novegijos šiaurę; rankos po tinklų traukimo iš ledinio vandens, jau seniai nušalusios ir vienos atviros žaizdos, valgyt nebėra ką, nes nemokėjau džiovint žuvų – jos visos nuėjo kirmelėm, o ir šiaip tuoj mirsiu nuo šalčio, nes nemokėjau pasiruošyi kuro žiemai. Dar giliau įsisupu į patalus ir skaitau apie tai, kaip nedaugiažodžiaujant išgyventi.

Ingrida šioje trilogijos dalyje – suaugusi moteris. Į salą sugrįžta viena. Taip viena, kad tenka kalbėt su savim. Ne tik mintyse. Vis tiek viena – reikia parsivežti katę. Tik kad visai netikėtai jūra į salą išmeta žmonių. Leisgyvių ir negyvų. Priešų ir belaisvių. Ingridai – jie nelaimėliai, kuriais reikia pasirūpinti. Moterys gi neskelbia karų, eina iš paskos tvarkydamos, kas likę.

Panašia nuotaika, kaip ir pirmojoje trilogijos dalyje, keliauju per knygą. Mėgaujuos kalbos paprastumu, sakinių trumpumu ir iš visų jėgų skaitau tarp eilučių – nes ten nematomom raidėm – visa knygos nuotaika ir visi veikėjų jausmai.  Ir surašyk tu taip – ten, kur visai nesimato. Tik jaučiasi.

-Kada bus trečioji dalis, ar jau verčia? – klausiu autoriaus.

– Nežinau, boso klausk, – mosteli ranka įleidyklos vyr. redaktorių ir pamatęs, kad fotografuoju, sulaiko akis ir sekundę papozuoja. O aš nueinu patenkinta, nes svarbiausia, kad būtų ko laukti.

Image may contain: 1 person, sitting

*Knyga pirkta knygų mugėj.

Neregimieji

Neregimieji

Man noris tiek gerų žodžių parašyti apie šitą knygą. Ir nežinau, kaip, nes rašinėliui laiko neturiu, o kaip surašyti į savo tris pastraipas irgi nežinau. Kai skaičiau po ilgo ilgo laiko pagalvojau, kad būtų puiki knyga rašyti rašiniui, tokiam, kokius rašydavom mano laikais (prieš 100 metų, atrodo).

Šioje knygoje žodžių visai nedaug. Skaitai ir stebiesi, kaip nieko nesakant galima tiek daug pasakyti: ir apie tai, kaip karta keičia kartą, ir apie tai, kokia baisi žiema šiaurėje (nors gal metų laikams ir orui knygoje tikriausiai skirta daugiausia žodžių), o dar baisesnė karšta vasara. Apie gyvenimo saloje vienatvę ir bendruomeniškumą (nors tai ir nelabai tinkamas žodis) dviem vaikam staiga tapus betėviais. Ir apie tai, kaip negimdžius tampama mama.

Apie begalinį skurdą, apie mums lietuviams nesuvokiamą gyvenimą be medžių – juk pas mus, jei negali nusikirst, tai bent gali žabų pasirankiot, o ir valtis tampa tokia brangenybė ne vien dėl to, kad ji – pagrindinė transporto priemonė, bet dėl to, kad nėra iš ko jos padaryt. Apie į salos vienatvę nesustabdomai plūstantį gyvenimą – jos buvęs savininkas Hansas Bariojus apsiverstų kape sužinojęs, kad per jo salą dabar eina kelias.

Ir dar apie jūros ir žmogaus ryšį.

Ir apie kėdę mergaitei. Štai kodėl kėdė ant viršelio.

Image result for roy jacobsen

P.S. Skaitykite, ruoškitės,  autorius bus knygų mugėje.