Įžangai tokis komentaras: jei nelabai pamenate (kaip kad man nutiko), apie ką buvo antroji dalis, rekomenduočiau bent jau perversti ir prisiminti, geriausia, aišku, būtų normaliai perskaityti, o dar geriau – visą trilogiją skaityti vienu metu. Antra, labai rekomenduočiau pažiūrėti visai neseniai per LRT rodytą serialą “Crossing Atlantic”, kuris pasakoja apie tą patį laikmetį išgyvenusią Norvegijos karališkąją šeimą. Serialas duoda gero konteksto apie Norvegijos okupaciją, pasipriešinimą naciams, taip pat ir kolaboravimą. Tas kontekstas man tikrai padėjo geriau suprasti trečiąją “Neregimųjų” dalį, na, o antrosios knygos pervertimas įprasmino trečiosios pavadinimą ir pačią knygą.
Trečioji knyga yra kelionės knyga ir, mano manymu, ši knyga nelabai gali gyvuoti kaip atskira knyga, vis dėlto tai yra knyga-tęsinys. Jei pamenate, šiaurinių salų gyventojai tikrai skūpi kalbos, tad ir “Rigerio akyse” yra daug tylėjimų ir nutylėjimų ir autorius tikrai nesivargina kažką skaitytojui priminti, duoti užuominą ar kitaip palengvinti skaitymą.
Šioje knygoje Ingrida keliauja ieškoti savo dukters tėvo. Ši kelionė yra visiška beprotybė (ir kiek netikėtas autoriaus pasirinkimas, kaip tęsti trilogiją), nes Ingrida net nežino (bet tikriausiai jaučia), ar rusas yra gyvas, nei kuria kryptimi jis iškeliavo. Ji keliauja pagal užuominas – iš vienos vietos į kitą, klausinėdama, ar prieš tai jis čia nepraėjęs, ir nors karas pasibaigęs, žmonės labiau linkę pamiršti arba nesakyti (o nesakymas kartais tolygus melui), nei prisiminti.
Iš tikro atrodo, kad Ingrida niekada jo neras. Bet sekdama nuotrupomis, ji susidėlioja savo mylimojo kelią po to, kai jis paliko salą. Man knygoje labiausiai ir patiko kiek vaiduokliškas, nežinia gyvas ar miręs ruso personažas, kurį autorius atskleidžia per jo kelionę ir sutiktus žmones. O skaitytojui lieka vienam su savim pamąstyt, kam Ingridai reikalinga jos pašios kelionė ir ar kartais nežinomybė būna geriau už žinojimą.
——————————-
Už knygą dėkoju leidyklai Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.
knyguziurkes.com 