Month: June 2021

Grybo auksas

~ kzL ~ Leave a comment

Labai labai faina knyga. Labai dėkoju autorėms, kad ji atsirado. Šį komiksą pavadinčiau “edukacija su malonumu” – per gerą valandžiukę tikrai apsišvieti ne tik apie žymųjį talentingąjį skulptorių, bet ir sužinai įvairiausių skulptūrų reikalų – nuo kūrybinių iššūkių (dieviškoji kūrybos dalis) iki gamybinių ir piniginių reikalų (žemiškoji nemalonioji). Apie Vincą Grybą nežinojau nieko ir likau labai nustebinta šios istorijos, talento, kuris buvo pastebėtas Grybui piemenaujant (kokia laimė, kad pastebėtas), o vėliau pripažintas studijuojant Prancūzijoje.

Ši knyga dar labai ypatinga asmeniškumo aspektu – viena iš autorių, Rasa Grybaitė, yra skuptoriaus anūkė, tad komikse įpinami Vinco Grybo žmonos ir anūkų prisiminimai, jie netikėtai sukurią labai šiltą ir jaukią atmosferą. Nenoriu sakyti, kad knyga privaloma visiems komiksų gerbėjams, tiesiog sakau – nepražiūrėkit šitokio malonumo (kad ir su labai liūdna, beprasme baigtim – tikrai norėjos bliaut balsu).

Bravo, autorėms!

Stiklo viešbutis

~ kzL ~ Leave a comment

“Vienuolikta stotis” man labai patiko, dar labiau patiko, kai padalyvavau knygos aptarime/pristatyme Vagos knygų klube, kur moderatorės buvo sudėlioti visi taškai ant i – vienas malonumas, žodžiu.

“Stiklo viešbutis” pradžioj skaitės tai mhee, vienu metu jau buvo prasidėjęs knygos vengimas, bet maždaug per knygos vidurį kažkoks lūžis įvyko ir knygą baigiau vienu ypu, net biesas ėmė, kad likusių trim puslapių nėr kada prisėst perskaityt – tai baigiau per pietų pertrauką.

Iš viso šito ir gavos toks vaizdas, kad autorė gal rašė vieną knygą, o gavos visai kita. Nes tos dvi knygos dalys aišku siejas, veikia tie patys personažai, bet man liko tas jausmas – “nu, so what?” Aišku, kai žmogus moka rašyti, suskaitai sau patenkintas neblogą tekstą, nu, bet jei reiktų pasakyt, apie ką knyga, tai būtų sudėtinga, nes, nu faktas, kad ne apie viešbutį ir, iš viso, prie ko čia tas viešbutis. (Nu, gal prie atmosferos, kuri romane kuriama puikiai).

Antrojoje dalyje sužinome, kad nesvietiškai turtingas diedas, kuris stiklo viešbutyje, esančiame Kanados kažkur nuostabiam niekur, nusikabinęs jaunutę patraumuotą mergiotę iš tikto gyvena iš Ponzi piramidės machinacijų. Tokioms, žinia, ankščiau ar vėliau išaušta paskutinioji. Tai labai man patiko skaityti apie tos piramidės statytojų mintis ir nuotaikas, kai paaiškėja, kad dabar jau viskas, ta paskutinioji. Nu ta dalis tikrai gerulė ir patiko. Kaip nusikaltėliai prisimena, nuo ko viskas prasidėjo, kada buvo pritildytas sąžinės balsas, ir šiaip jie čia ne prie ko – aplinka kalta. Kas atsitinka su mergiote tikriausiai galit įsivaizduot, skaitydami pasitikrintumėt, ar pataikėt.

Pabaiga tokia truputį mistiškai vaiduokliška, tai jei tokie reikalai nepatinka, ne jums ši knyga. Man patinka, knygos ratas gražiai apsisuko, visos detalės sukrito ten, kur turi būti, bet tas “so, what?” kažkaip ir neapleidžia. Tai net nežinau, kaip tuose goodreads reikia vertint. Kažkur tarp 3,5 ir 4. Autorė tikrai verta dėmesio ir kitas knygas skaitysiu, kai tik tokios atsiras.

____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos

Figmedis

~ kzL ~ Leave a comment

Nežinau, iš kur Kitos knygos ištraukė Goran Vojnović – slovėnų literatūra ne tai kad neplūsta pas mus nesustabdomai, bet esu baisiai dėkinga, nes neturiu žodžių, kaip man patinka, kaip rašo šis rašytojas! O buvosi Jugoslavija, apie kurią skaitėm pirmajam autoriaus vertime į lietuvių kalbą, su savo burbuliuojančiu temperamentu, istorija ir traumomis yra nesibaigiantis šaltinis romanams.

Šioje knygoje autorius vėl kalba apie kartu su valstybe suskilusias šeimas ir žmonių likimus. Pagrindinis veikėjas vėl (kaip ir Jugoslavojoje) savotiškai netenka tėvo – nors šis gyvas, tačiau, staiga netekęs šalies, kurioje su šeima gyveno, pilietybės, atsiriboja ir nuo šalies, ir nuo šeimos. Jo senelio Aleksandro sudėtinga istorija kartu su juo nukeliauja užmarštin. Ir štai Jadranas, Aleksando anūkas, tarsi stovi savo gyvenimo kryžkelėj ir bando susivokti savyje.

“…prislopinta tapatybė niekada nėra iš tikrųjų prislopinta, ji veikia iš pogrindžio ir nepaliaujamai, o išsiveržusi į paviršių gali būti pražūtingesnė už visas kitas tapatybes, juk slepia savyje visa, kas buvo neigiama ir atstumiama, kažkokią ypatingą galią, kad ūmai gali mus užvaldyti, užvaldyti visa, kas manomės esą.”

Šioj knygoj labai ryškus cikliškumas – šeimos narių poelgiai tarsi atsikartoja vėlesnėse kartose, nesprendžiami ir neiškalbėti dalykai traumuoja, žmonės nesugeba jų išspręsti, neįsivaizduoja sprendimą apskritai esant. Kiekviename puslapyje tarsi tvyro neišsakyti žodžiai – žmonės tai supranta, bet vis tiek tyli ir nutyli, ir tuose nutylėjimuose tiesiog akyse tolsta vienas nuo kito. O iš prisiruošusių prabilti likimas pasišaipo – nesuteikia šanso.

Iš tikro tai labai sunku trumpai parašyti apie šią knygą – ji labiau tiktų ilgiems pokalbiams knygų skaitytojų klube (kaip norėčiau tokios diskusijos). Užvertus paskutinį puslapį ėmiausi ją skaityti iš naujo. Kadangi tai nėra greito skaitymo knyga, kol nukeliauji į pabaigą, pasimiršta detalės, arba jau žinant visą istoriją, jos nušvinta visai kitokiom spalvom ir prasmėm.

Labai rekomenduoju pasiilgusiems gilios ir lėtos knygos. Retai pasitaiko, kad perskaičius vis nenoriu knygos padėt į lentyną – vis atsiverčiu ir paskaitinėju bet kurioj vietoj.

Dūmai ir pelenai

~ kzL ~ Leave a comment

Nors atostogoms ar ilgam savaitgaliui paprastai imu kokią storulę, kuriai galėsiu skirti pakankamai dėmesio, šį kartą į skaitomų knygų eilę norėjau įterpti kažką poilsinio, o būtent tokie ir yra Abir Mukherjee detektyvai. Iš tikro beveik jau ruošiausi trečiosios Semo Vindemo bylos iš viso neskaityti, bet pažiūrėjau karantininį interviu su autoriumi ir likau visiškai apžavėta ir suvyniota – taip ir baigės mano planai neskaityt.

Nepasakosiu apie šio detektyvo žmogžudystes, man daug įdomesnė buvo istorinė detektyvo linija – apie Indijos kelią į nepriklausomybę, Gandžio taikų pasipriešinimą, kuris šioje knygoje vyksta tarpukariu ir pasireiškia nebendradarbiavimu su imperine britų valdžia. Galite pamėginti įsivaizduoti, kai staiga į darbą neateina nė vienas sodininkas, vairuotojas, geležinkelinkas, sanitaras ar čiabuvis policininkas. Ir nesiteikia ateit metus. Ar ilgiau. Koks pasiutimas turi imti baltuosius, kai visa tai daroma su dzen ramybe ir šypsena veide! Kaip sunkiai ateina supratimas, kad britų valdžiai Indijoje jau įjungtas atgalinis laikmatis. Dar negreit, bet jau tiksi.

Taigi, gal šia istorija didelių Indijos žinovų ir nenustebinsi, bet man smagiai susiskaitė ir net buvo visai naudinga akiračio praplėtimui. Užskaitau!

—————————————

Už knygą dėkoju leidyklai Tyto Alba

Nelly Paltinienė. Tu ateik į pasimatymą

~ kzL ~ 3 Comments

Tikriausiai, jei ne virtuali draugystė su knygos autore Irma Laužikaite, maksimum, ką būčiau darius su šia knyga – tai pavarčius knygyne – tikrai labai gražiai išleista knyga. Bet dabar džiaugiuosi, ir draugyste, ir kad perskaičiau knygą – iš jos gavau netikėtų dalykų.

Na, visų pirma supratau, kad apie Nelly Paltinienę nieko nežinojau, na, tik kad ji Nelly Paltinienė ir dainuoja dainas, kurių neklausau. Dar atsimenu tą įspūdį iš vaikystės, kad man labai buvo keistas dainininkės vardas ir apskritai ji tokia nežemiška, kad tikriausiai iš užsienio, ypatingai, tikriausiai, dėl akcento. Na, bet nebuvo kur pagooglint, tai tuom žinios ir baigėsi.

Sužinojau, kad nežinojau, kad dauguma per balius tėvų dainuotų dainų – dainuotos Nelly Paltinienės ir pavirtusios į “liaudies dainas”, kurių nei autoriaus, nei kompozitoriaus niekas nebežino. O kaip kitaip, kai, pasirodo, Nelly Paltinienė buvo mano gimtojo miesto megažvaigždė! Taip visai netikėtai prisiskaičiau apie sovietinės Klaipėdos naktinį (su Nelly žvaigžde) ir buitinį (su Nelly, perkančią vogtą mėsą iš mėsos kombinato) gyvenimą, visokias pramoginio-kultūrinio gyvenimo peripetijas, koncertų organizavimo, jų programų sudarymo, įrašų darymo reikalus (alia – dainų tekstai turi būti aprobuoti vienos komisijos, antros komisijos, viršelis – trečios komisijos), o kur dar tas Klaipėdos prieskonis – jūra, jūreiviai, prekės “iš jūros” ir t.t.

Beje, jei tikitės knygoje pasiskaityti pletkų, tai gali tekti nusivilti. Nelly Paltinienė visą gyvenimą buvo labai diskretiška ir apskritai stengėsi nesivelti į jokias intrigas. Dažnai net nepastovėdavo už save, kur gal reikėjo pastovėti. Daug kas atėję iš baisios Nelly vaikystės karo metais – ir akcentas, dėl kurio negalėdavo tapti konkursų laureate, ir visur sukaišioti duonos gabaliukai – jei kartais tektų malšinti alkį. T

Taigi, knygoje Nelly spindi – buitis ir dideli rūpesčiai, kurių, esu tikra, buvo apsčiai – ne tai, apie ką verta kalbėti, prisiminti ir sudėti į knygą – viską nustelbia meilė savo darbui, meilė dainai, žiūrovams. Man net pačiai keista, kad knyga taip patiko, bet iš kitos pusės, kodėl taip stebiuosi, juk man visada patinka knygos, kurisoe daug sužinai ne tik apie knygos herojų, bet apie laikmetį, gyvenimo aplinkybes. Be to, net iš knygos puslapių Nelly Paltinienę tą meilę spinduliuoja. Tiek, kad eini jutubint pasimatymų ir kitų dainų. Rekomenduoju dovanot mamoms, o paskui ir patiems perskaityt.

_____________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams Balto ir knygos autorei Irmai Laužikaitei, kuriai tariu bravo – už knygą, nuo kurios sunku atsitraukti.

Šunų aikštelė

~ kzL ~ Leave a comment

“Šunų aikštelė” labai susišaukė su Mieko Kawakami “Breasts and Eggs”, kurios viena iš temų yra vaikai, gimę iš donorų ląstelių – kaip jie bando ieškoti savo šaknų, giminės, kilmės. Šioje knygoje Sofi Oksanen užkabina kiek kitą donorystės pusę – ji žvelgia į merginas, kurios yra kiaušialąsčių donorės. Ši donorystė nėra savanoriška, dažniausiai tai vienintelė neturtingų merginų ir jų šeimų išeitis iš skurdo, galimybė susimokėti už mokslą, pabėgti iš karo ar ekologinių problemų nualintų regionų.

Donorystės aplinkybės suveda labai neturtingus ir turtingus į vieną komandą, tai yra gyvenimo sritis, apie kurią sukasi dideli pinigai ir interesai, o dar dabartiniam GDPR kontekste įsivaizduokite, kokios vertės yra duomenys, nugulę tuo užsiimančių agentūrų archyvuose ir serveriuose. Ypač, jei donorė “supsichuoja” ir sugalvoja susirasti “savo” vaikus (na, abu žodžius galima ir be kabučių rašyti). Knygoje daug bėgimo, slapstymosi, grėsmės ir personažai ištisia važiuoja amerikietiškais kalneliais – iš skurdo duobės, į kailiniuotas prabangas ir atgal į purvą.

Puiki tema, įdomus postovietinės Ukrainos kontekstas, tik kažkaip kliuvo man autorės pasirinktas būdas, kaip tą temą pateikti. Knygos istorija pasakojama pasitelkiant pagrindinės veikėjos minčių srautą, tad skaitytojas tikrai nelepinamas detaliais paaiškinimais, kas, kaip ir kada atsitiko. Nuolatinis “tu taip padarei”, “jaučiu, kad seki mane” ir t.t. “To” neįvardijant, pradeda vargint ir net biškį vietom užknist, nes skaitai ir niekaip negauni kokio gero atspirties taško, lieki plūduriuoti veikėjos mintyse. Tikrai nebuvo lengva skaityt, bet užskaitau už temą, už galimybę pažvelgti į Rytų Ukrainos, regiono, į kurį gyventi važiuodavo tie, kuriems gyvenime nebelikę labai daug pasirinkimų, žmonių gyvenimą.

————————————-

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai

Mums reikia vado? Prezidento institucija nuo Landsbergio iki Nausėdos

~ kzL ~ Leave a comment

Mokykloje su Giedre mes turėjom ne tik gerą lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją, bet ir pagazuotą istorijos, kuri per kontrolinius mus muštruodavo savo nemirtinguoju “remiantis faktais, įrodykite…” (pirmą kartą išgirdus šią frazę, mane surakino panika). Tai va, mūsų mokytojai buvo nesuprantama nesidomėjimas politinėmis aktualijomis ir savo kontroliniuos ji turėjo teisę užduoti bet kokį klausimą iš bet kokios epochos, na, kad ir “Remiantis faktais, įrodykite, kad mums reikia vado”.

Su šia knyga, savo pačios nuostabai, kaip puoliau, taip prapuoliau. Kaip kokiam trilery. Užvakar vidrunaktį sprendžiau dilemą, ar pradėt skaityt apie Nausėdą, ar jau eit miegot. Paprastai tokie dalykai, žinia, dedasi su trileriais, nes su nežinomu žudiku eit miegot kenkia ne tik sveikatai, bet ir gyvybei.

Jei, priversta istorijos mokytojos ar kitų veikėjų, kažkiek domiesi politika, didžioji dalis knygos nebus naujiena ir nebus čia kaip su D.Pancerovo ar B.Davidonytės knyga, kad sužinosi kokį stulbinantį negirdėtą dalyką – ši knyga yra tokia labai gerai ir įdomiai sudėliota summary apie Lietuvos prezidento instituciją ir kaip ji atrodo pasauliniam kontekste. Šios knygos skaitymas yra absoliučiai nenobuodus būdas prisiminti mūsų prezidentų kelią, nes su pirmuoju prezidentu geriausiu atveju dar buvai nuo tėvų politinių pažiūrų priklausoma malalietka ir nelabai gal ten viską supratai.

Nebežinau, ką ir bepridurti. Rekomenduoju.

____________________________

Už knygą dėkoju autoriui, kad parašė, o leidyklai Baltos lankos, kad padovanojo

One Step Behind

~ kzL ~ Leave a comment

Kurt Wallander #7

Jaučiu, kad nebeaprašinėsiu tų Wallanderių, nes jau praklausius kelias į priekį ir pagal pavadinimą nelabai beatsimenu, apie ką buvo prieš dvi savaites klausyta. Toks jau detektyvų likimas, jei kam labai svarbu, ar man patiko, tai žiūr. Goodreads.

Dabar klausau paskutinę audible nemokamai duotą Before the Frost, kuri deja, įskaityta jau nebe Dick Hill ir tai yra absoliučiai nebe tas. Toks jausmas, kad visai kiti veikėjai veikia – Wallander ne taip pyksta, jo visai ne tokie santykiai su dukra ir jis visai kitaip rėkauja. Nu, žodžiu, pusė gėrio nebeliko. Čia kaip kokioj nesibaigiančioj Santoj Barbaroj ima ir pakeičia vidury serialo CC (Sisi).

Šiojoj siautėja maniakas, kuriam nepatinka laimingi žmonės. Labai nepatinka. Ir įsivaizduojat jau tikriausiai, kas jiems nutinka. Beje, Wallanderis šioje knygoje supranta, kad šalia buvęs kolega buvo visai ne toks, kokiu jį visi įsivaizdavo.

Kaip visada man Mankell detektyvai labiausiai patinka dėl nusikaltėlio gaudymo proceso (daugiau Wallanderio galvoje, nei gatvėje), na, o kad inspektorius visada one step behind, tai natūralu, kaip kitaip. Beje, kiekvienoje knygoje Mankell’is pasibėdavoja apie tai, kur ritasi jo gerovės valstybė ir kas darosi su žmonėmis, kurie vis žiauryn ir be vertybių. Kadangi knyga dvimketurių metų senumo, tai taip įdomu iš laiko perspektyvos pastebėt, kaip šia prasme niekas nesikeičia. Tiesa, policininkai jau mašinose turi telefonus, bet alga jų tokia, kad apie Kanarus tegali pasvajoti.