Grybo auksas

Labai labai faina knyga. Labai dėkoju autorėms, kad ji atsirado. Šį komiksą pavadinčiau “edukacija su malonumu” – per gerą valandžiukę tikrai apsišvieti ne tik apie žymųjį talentingąjį skulptorių, bet ir sužinai įvairiausių skulptūrų reikalų – nuo kūrybinių iššūkių (dieviškoji kūrybos dalis) iki gamybinių ir piniginių reikalų (žemiškoji nemalonioji). Apie Vincą Grybą nežinojau nieko ir likau labai nustebinta šios istorijos, talento, kuris buvo pastebėtas Grybui piemenaujant (kokia laimė, kad pastebėtas), o vėliau pripažintas studijuojant Prancūzijoje.

Ši knyga dar labai ypatinga asmeniškumo aspektu – viena iš autorių, Rasa Grybaitė, yra skuptoriaus anūkė, tad komikse įpinami Vinco Grybo žmonos ir anūkų prisiminimai, jie netikėtai sukurią labai šiltą ir jaukią atmosferą. Nenoriu sakyti, kad knyga privaloma visiems komiksų gerbėjams, tiesiog sakau – nepražiūrėkit šitokio malonumo (kad ir su labai liūdna, beprasme baigtim – tikrai norėjos bliaut balsu).

Bravo, autorėms!

Stiklo viešbutis

“Vienuolikta stotis” man labai patiko, dar labiau patiko, kai padalyvavau knygos aptarime/pristatyme Vagos knygų klube, kur moderatorės buvo sudėlioti visi taškai ant i – vienas malonumas, žodžiu.

“Stiklo viešbutis” pradžioj skaitės tai mhee, vienu metu jau buvo prasidėjęs knygos vengimas, bet maždaug per knygos vidurį kažkoks lūžis įvyko ir knygą baigiau vienu ypu, net biesas ėmė, kad likusių trim puslapių nėr kada prisėst perskaityt – tai baigiau per pietų pertrauką.

Iš viso šito ir gavos toks vaizdas, kad autorė gal rašė vieną knygą, o gavos visai kita. Nes tos dvi knygos dalys aišku siejas, veikia tie patys personažai, bet man liko tas jausmas – “nu, so what?” Aišku, kai žmogus moka rašyti, suskaitai sau patenkintas neblogą tekstą, nu, bet jei reiktų pasakyt, apie ką knyga, tai būtų sudėtinga, nes, nu faktas, kad ne apie viešbutį ir, iš viso, prie ko čia tas viešbutis. (Nu, gal prie atmosferos, kuri romane kuriama puikiai).

Antrojoje dalyje sužinome, kad nesvietiškai turtingas diedas, kuris stiklo viešbutyje, esančiame Kanados kažkur nuostabiam niekur, nusikabinęs jaunutę patraumuotą mergiotę iš tikto gyvena iš Ponzi piramidės machinacijų. Tokioms, žinia, ankščiau ar vėliau išaušta paskutinioji. Tai labai man patiko skaityti apie tos piramidės statytojų mintis ir nuotaikas, kai paaiškėja, kad dabar jau viskas, ta paskutinioji. Nu ta dalis tikrai gerulė ir patiko. Kaip nusikaltėliai prisimena, nuo ko viskas prasidėjo, kada buvo pritildytas sąžinės balsas, ir šiaip jie čia ne prie ko – aplinka kalta. Kas atsitinka su mergiote tikriausiai galit įsivaizduot, skaitydami pasitikrintumėt, ar pataikėt.

Pabaiga tokia truputį mistiškai vaiduokliška, tai jei tokie reikalai nepatinka, ne jums ši knyga. Man patinka, knygos ratas gražiai apsisuko, visos detalės sukrito ten, kur turi būti, bet tas “so, what?” kažkaip ir neapleidžia. Tai net nežinau, kaip tuose goodreads reikia vertint. Kažkur tarp 3,5 ir 4. Autorė tikrai verta dėmesio ir kitas knygas skaitysiu, kai tik tokios atsiras.

____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos