Pavasario kiemas

Labai japoniška knyga, tai tikriausiai patiks visiems, kuriems patiko tokio tipo knygos kaip “Kombinio moteris”. Tik šioje knygoje viskas dar labiau išplaukę ir veikia labiau pastatai gal nei žmonės, kad ir kaip keista taip būtų sakyti.

Prisipažinsiu, jei būtų buvus stora knyga, greičiausiai nebūčiau perskaičius, bet kai plona, tai perskaičiau ir nesigailiu, nes vėl buvau panardinta į tą japoniškų knygų keistuolišką kraupokos vienatvės atmosferą. Nu, jie ten taip susigrūdę toj Japonijoj, gyventojų tankumas aštuonis kartus didesnis nei Lietuvoj, bet tie knygų veikėjų dažnai mažulyčiai buteliai daugiabučiuose yra vienatvės galaktikos, kur kitas žmogus per kokį šviesmetį geriausiu atveju.

Šiame romane nugriauti ruošiamo namo kaimynai susipažįsta, nes Niši pamišusi dėl šalia daugiabučio stovinčio namo, apie kurį viena menininkų porelė išleido fotoalbumą. Niši įsiprašo į Taro balkoną, nes iš ten tas namas geriau matosi. Vėliau Niši, susipažinus su ten gyvenančia šeima, įsiprašo ir į patį namą, kuriame jai svarbu iššniukštinėti kiekvieną nuotraukose matytą kampelį (dėl to net ryžtasi vienai crazy intrigai). Reikia skubėti, nes kaip kad ruošiasi nugriauti daugiabutį, gali nugriauti ir šį namą, tada jis links tik nuotraukų albume.

Knyga gal būtų visai nesurezonavusi, jei ne tas namų perstatymas. Kai buvau Niujorke, stebėjausi, kaip dėl žemės brangumo griaunami tipiniai seni raudonų plytų namai ir statomi stikliniai dangoraižiai. Kažkaip žiauriai gaila man tų namų buvo. Miestas visiškai pasikeičia ir niekada nebegali sugrįžti į tokį, kokį palikai. Taip ir knygos personažai gaili besikeičiančio miesto, kuriame neliks jų prisiminimų liudininkų.

Tokia va keistuoliška knyga. Visai nieko, kai pagalvoju. O už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

Drugelių kalnas

Įdomiai čia su šita knyga. Pasikabinėt norisi nemažai, bet kažkaip taip gražiai parašyta, labai graži kalba, kažkaip labai malonu skaityt. Nors, paskaičius interviu su autorium, jau pradedu galvoti, kad tiesiog taip labai gerai išversta, kad net pagerinta, na, tiesiog man toks atotrūkis tarp to, kaip knyga vystoma ir to, kokia kalba pasakojama.

Įpusėjus knygą atsirado jausmas, kad knygos veikėjai užgrobė knygos autorių ir jo nebeklausė. Pagal knygos aprašymą lyg ir tikiesi, kad čia Tristano ir Hedos istorija, bet labai didelę romano, kurio tikėjaus būsiančio daugmaž psichologinio, perima vietinis konsteblis Altamontas (tiesa, man visai patiko, kaip detektyvų rašytojas Tristanas su konstebliu susiejamas), o su juo knyga virsta detektyvine, per jį į siužetą ateina jo duktė Filomena, kurios meilės istorijai autorius skiria nepagrįstai daug laiko ir ta istorija nelabai aišku, kam iš viso reikalinga. Vėliau dar į siužetą įsipina Hedos sesuo Grėtė, kuri vėlgi labiau nukreipia dėmesį nuo Hedos personažo, nei jį sustiprina. Kaip šalutinei veikėjai kažkaip autorius jai skiria per daug dėmesio.

Iš viso šito gaunas, kad nebeaišku, kas tie pagrindiniai, o kai tikiesi kažkuriuos būt pagrindiniais, tai tada jie neišvystyti kažkokie, nes man taip ir nepaaiškėja charakterių niuansai ir priežastys dėl ko , pvz., Tristanas yra toks koks yra, o Heda tokia, kokia yra. Liko tokie pakibę ore man jie ir tai yra didžiausias knygos minusas.

Bet, kaip jau minėjau, kažkaip gražiai parašyta, tad visai smagiai susiskaitė, biškį kelionių egzotikos, tropinio Belizo ir netropinės Norvegijos, biškį uragano, biškį detektyvo ir kiek netikėto istorijos išrišimo. Visgi sakyčiau, kad labiausiai vykusi būtent Altamonto linija, reikėjo jam ir atiduoti knygą, jei jau jis ją užvaldė. Apie atsiskyrėlius džiunglėse gyvenančius įsimylėjėlius galima atskirą knygą parašyt. O šioji puikiai tiks vasarai.

________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”

Žemėje žavūs mes tik akimirką

Tikrai nesitikėjau, kad taip išlaukta knyga taip sunkiai skaitysis. Į tarpą vos ne pora knygų perskaityta, kažkaip netraukė nors tu ką, beveik jau galvojau, kad gal net nebaigsiu. Nebuvo ir kad nepatiktų, labiau kažkaip piktybiškai netraukė ir tingėjau skaityt. Gal ir šiaip koks blokas, nežinau. Tik kad kažkaip sukosi mintis, kad Ocean Vuong gal labiau būtų pavykę kokie short stories, nes vietom tokie gražūs teksto gabalai ir taip sugroja gražiai, o vietom taaip nusibosta. Tai tuose gražiuose gabaluose Vuong visą savo poetiškumą išrašo – kaip pavyzdžiui, pavadinime. Tikrai. Gražu, net prisibraukiau knygą. Bet tos visumos kažkaip pritrūko.

Ši knyga – nuolatinė savo tapatybės paieška. Nežinomo baltojo dukra vietnamietė – Vietnamo karo palikimas. Be vietos Vietname, be vietos Amerikoje. Pastarojoje, ne tk be vietos, bet ir be kalbos. Svetimai šaliai ji kalba sūnaus lūpomis, o sūnus savo vienišai darbuose paskendusiai motinai jai nesuprantama kalba rašo laišką apie savo, jos ir jos motinos gyvenimą. Apie vienatvę ir apie bendruomenės ir bendrumo ilgesį, apie meilę, balansuojančią tarp palaimos ir skausmo, ir, aišku, nusivylimo, kaip be jo. Liūdna knyga, kurioje viltingai ieškoma šviesos.

Įdomu, kaip jums sekės skaityt.

Siela sumuštinių dėžutėje

Žinokit, jau ir nebežinau, nuo kurio galo pradėti girti šią knygą. Ją skaitydama nuolatos stebėjaus ir džiaugiausi autorės talentu. Ne tik iliustruoti savo knygą (kas apskritai yra kosmiškai fantastiška), bet taip perkelti mitologiją į šiandieninį gyvenimą, o kartu atskleisti vaikų pasaulį, kuriame toli nuo suaugusiųjų ausų pasakojama, bauginamasi ir mėgaujamasi siaubo istorijomis.

Šios knygos laukiau labai nesidomėdama, kas ten bus, tad labai maloniai buvau nustebinta knygos struktūros – pirma eina nelabai baisi Kotrynos Zylės pasakojama istorija, o paskui – Kotrynos tėčio, pasakų senelio, žavingai paprastas (ne prastas, o toks tiesiog kažkoks naminiai kasdieniai paprastas, neištaigingas, nepotosiškas) kokios nors pirmojoje istorijoje dalyvavusios būtybės (laumės ar giltinės) ar tradicinės (jau dabar ir šito žodžio nebegalėsim kaip paprastai vartoti) šventės (Užgavėnių) apibūdinimas, paaiškinimas. Duotų kas jums tokius senelio pasakojimus šiaip paskaityti, tai visi vaipytųmėmės ir vartytume akis, o Kotrynos Zylės knygoje lauki nesulauki, kad sužinotum, kaip baigėsi nelabai baisi istorija ir kodėl atsitiko, kaip atsitiko – nes taip pasaulis surėdytas. Šitas dviejų pasakotojų žaidimas buvo toks netikėtas, bet toks vykęs, žavingas ir labai prasmingas, kad nežinau, kaip atsidžiaugt.

Visos istorijos ir tėčio intarpai taip išglostyti ir išmyluoti, kad, atrodo, nėra nė vieno nereikalingo žodžio. Istorija trunka tiek, kad užtektų vieną kartą įkvėpti, panerti ir jau tada skaityt iki pabaigos, nes atsitraukti niekaip neįmanoma – perskaitai, o tada greičiau verti paskaityt “išaiškinimą”, o tada vėl stebiesi “šiuolaikine” interpretacija ir begaline autorės fantazija.

Iš kitos pusės, skaitant šią knygą man norisi bliauti, kokius baisiai nuobodžius tekstus turi skaityti pagrindinės mokyklos mokiniai – ale, sudėvėkit geležines kurpes ir jei dar norėsite skaityti, tada jau duosim įdomių tekstų. Deja, dauguma kurpes nuspiria velniop taip ir nepatyrę skaitymo džiaugsmo. Aš labai viliuosi, kad mokyklose bus drąsių mokytojų, kurie kūrybingai panaudos “Sumuštinių dėžutę”.

Ir kad nepamirščiau, “Sumuštinių dėžutė” man priminė ir surezonavo (čipas veikia) su Neil Gaiman “American Gods”, kurioje šiuolaikiniam pasauly bastosi pamiršti dievai.

Penki su pliusu mano vertinimas ir einu pirkt ir siųst visiems giminaičių ir draugų vaikams, kur ne Lietuvoj. Nes kai išvažiuoji į kitą šalį, paskui tave išvažiuoja ir mitologija (žiūr. “Amerikos dievai”) ir geriau jau žinoti, ką daryti, jei laumė grobia tavo brolį arba kaip parašyti sms į anapus.

———————————————-

Už knygą dėkoju Kotrynai Zylei ir leidyklai “Aukso žuvys”. Taip, taip, esu visiškai šališka ir neobjektyvi. Jei visi taip gerai rašytų, visus išsijuosusi taip pat girčiau jais džiaugčiausi ir šaukčiau pasauliui apie stebuklą – tikrai negaila.

Rigelio akys

Įžangai tokis komentaras: jei nelabai pamenate (kaip kad man nutiko), apie ką buvo antroji dalis, rekomenduočiau bent jau perversti ir prisiminti, geriausia, aišku, būtų normaliai perskaityti, o dar geriau – visą trilogiją skaityti vienu metu. Antra, labai rekomenduočiau pažiūrėti visai neseniai per LRT rodytą serialą “Crossing Atlantic”, kuris pasakoja apie tą patį laikmetį išgyvenusią Norvegijos karališkąją šeimą. Serialas duoda gero konteksto apie Norvegijos okupaciją, pasipriešinimą naciams, taip pat ir kolaboravimą. Tas kontekstas man tikrai padėjo geriau suprasti trečiąją “Neregimųjų” dalį, na, o antrosios knygos pervertimas įprasmino trečiosios pavadinimą ir pačią knygą.

Trečioji knyga yra kelionės knyga ir, mano manymu, ši knyga nelabai gali gyvuoti kaip atskira knyga, vis dėlto tai yra knyga-tęsinys. Jei pamenate, šiaurinių salų gyventojai tikrai skūpi kalbos, tad ir “Rigerio akyse” yra daug tylėjimų ir nutylėjimų ir autorius tikrai nesivargina kažką skaitytojui priminti, duoti užuominą ar kitaip palengvinti skaitymą.

Šioje knygoje Ingrida keliauja ieškoti savo dukters tėvo. Ši kelionė yra visiška beprotybė (ir kiek netikėtas autoriaus pasirinkimas, kaip tęsti trilogiją), nes Ingrida net nežino (bet tikriausiai jaučia), ar rusas yra gyvas, nei kuria kryptimi jis iškeliavo. Ji keliauja pagal užuominas – iš vienos vietos į kitą, klausinėdama, ar prieš tai jis čia nepraėjęs, ir nors karas pasibaigęs, žmonės labiau linkę pamiršti arba nesakyti (o nesakymas kartais tolygus melui), nei prisiminti.

Iš tikro atrodo, kad Ingrida niekada jo neras. Bet sekdama nuotrupomis, ji susidėlioja savo mylimojo kelią po to, kai jis paliko salą. Man knygoje labiausiai ir patiko kiek vaiduokliškas, nežinia gyvas ar miręs ruso personažas, kurį autorius atskleidžia per jo kelionę ir sutiktus žmones. O skaitytojui lieka vienam su savim pamąstyt, kam Ingridai reikalinga jos pašios kelionė ir ar kartais nežinomybė būna geriau už žinojimą.

——————————-

Už knygą dėkoju leidyklai Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

The Dangers of Smoking in Bed

Biškį tingiu rašyti, nes apie apsakymus visada sunku ką nors tokio sukurpti, bet parašysiu bent trumpai, nes knyga man patiko, kai kurie apsakymai net labai. Lentynoje turiu antrosios autorės knygos vertimą, tai reikės kažkaip pastūmėti eilėje.

Mėgstantiems realistiškus pasakojimus su šia knyga tikrai nepakeliui (čia turiu omeny vieną savo brangią draugę, kuri su šia knyga mane garantuotai pasiųstų velniop). Bet man taip patinka Lotynų Amerikos prieskoniais nubarstytos istorijos, kuriose nėra ribos tarp realybės ir magijos! Į tą paslaptingą “tarp” skaitytojas taip lengvai, pats nepastebėdamas įslysta ir visai odai pašiurpus viltingai laukia gaidžių giesmės ir aušros. Panašiai kaip pasakoje, tikriausiai, kai išgelbėjimuui reikia to vienintelio spindulio.

O baisumai tai atkeliauja iš karinės diktatūros (1976-1983) valdomos Argentinos realybės. Kai be žinios dingsta žmonės, aplink veši smurtas ir, atrodo, vienintelis tokio pasaulio paaiškinimas – siaubai iš anapus.

Maloningoji žemė

“Maloningoji žemė” pasistūmėjo skaitymo sąraše pažiūrėjus interviu su knygos autoriumi. Niekada nebuvau girdėjus apie vietinių Amerikos gyventojų (indėnų) vaikų “auklėjimą” specialiuose internatuose, kažkaip gal labiau žinojau apie aborigenų vaikų nukultūrinimą Australijoje.

Knygoje į tokį perauklėjimo internatą papuola du baltieji broliukai, našlaičiai. Vienas iš jų, Odis, nenustygtantis vietoje ir niekaip nesutinkantis prisitaikyti ir užsimerkti prieš internate vykstančius reikalus, nuolatos sėdi izoliatoriuje. Jam besistengiant išvengti susidūrimo su jį kankinti pasiruošusiu prižiūrėtoju, atsitinka tai, dėl ko broliai nusprendžia iš internato pabėgti. Kitu atveju, tektų keliauti į pataisos namus – o ten tai tikrai nieko gero. Taigi, broliai, internate gyvenantis indėnų berniukas ir maža mergaitė (iš kur šioji atsirado, sužinos skaitytojai), pabėga kanoja ir didžioji knygos dalis apima jų kelionę upe.

Interviu autorius prisipažino, kad Markas Tvenas ir Hekelberis Finas bei Odisėjo kelionės yra didieji knygos įkvėpėjai, bet man vietomis atrodė, kad jais autorius daug įsikvėpė kiek per daug. Toks jausmas, kad Fino istorija perrašyta su kitais veikėjais. Man tikrai pritrūko originalumo. Bet labiausiai nusivyliau, tuo, kad istorija buvo apie baltuosius, o ne indėnus – indėnai knygoje tik šalutiniai veikėjai, su broliais keiaujančiam Mozei net balsas neduotas – jis nebylys, ką jau ten tikėtis, kad kažką papasakos. Ir apskritai man tokia pasirodė naivoka knyga, labiau gal young adult ar romantikos mėgėjams (nesakau, kad čia dera kažkaip viena su kitu, bet taip jau man susigalvojo).

Taigi, mano skoniui per daug saldumo ir per daug nieko nepasakančių žodžių. Žinoma, nelabai teisingi buvo mano lūkesčiai knygai, ką darysi. Manau, kad knyga tikrai suras savo skaitytoją, o ir rado – goodreads vertinimai pavydėtini.

—————————

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Jėzaus sūnus

“Jėzaus sūnus” iš tų visiškai ne mano knygų, kad ir kaip gerai būtų parašyta, nieko man ten viduj nesuvirpina, nors tu ką. Ir kai matau visus tuos vertinimus goodreadsuose penkiom žvaigždėm, mane ima nervas, nes aš irgi norėčiau, kad man taip patiktų. Nu, neįdomu man girtuoklių ir narkomanų šlaistymaisi ir dozės ieškojimai. Man jie kažkaip atrodo visi vienodi, skirtumas gal tik kad vieni turi babkių, kiti – ne.

Bet vienas apsakymas patiko – “Skubioji pagalba”. Šiam tikrai penkios žvaigždės. Už nuotaiką, sarkazmą, humorą ir jautrumą viename. O šiaip “Jėzaus sūnus” man labai susišaukė su “Namų šeimininkės vadovu”, sakykim, abiejų autorių personažai gyveno tam pačiam name ir savaip papasakojo, kas ten vyksta. Tik Liucia Berlin šiaip daug daugiau pripasakojo ir man nepatyginti labiau patiko.

The Fifth Woman

Kurt Wallander #6

Kol kas šioji iš serialo patiko labiausiai. Žiūriu, kad kuo mažiau egzotikos, kuo papraščiau, tuo labiau patinka. Tiesiog pats inspektoriaus Wallanderio mąstymo procesas įdomus sekti, ir visai netrūksta šaudau-gaudau dalies.

“Penktosios moters” žmogžudystės susijusios su smurtu prieš moteris. Su kiekviena nauja auka – vyru – Wallanderis vis aiškiau mato, kad visi šie visuomenėje normaliais atrodę vyrukai – vienas besidomintis gėlėmis, kitas – poetas ir paukščių mylėtojas, – tiesiog siaubūnai. Ir atsiranda žmogus, kuriam ši neiteisybė pasidaro stačiai nepakenčiama. Jei nesusitvarko policija, kažkas turi imtis iniciatyvos. Na, bent jau mūsų žudikui taip atrodo.

Labai jau pavojinga tam Wallanderio Ystade. Šitiek lavonų ir svieto lygintojų. “Kas darosi su Švedija?”- vis mąsto Henning Mankell savo knygose Wallanderio balsu. “Iš kur žmonėse tiek žiaurumo?” Laukite tęsinio.

Sidetracked

Kurt Wallander #5

Mankell knygose turtuoliai tikėtina, kad bus nevidonai, o jų erdvūs namai – pilni paslapčių, kurias teks išnarstyt Wallanderiui.

Šį kartą, suvokęs, kas yra žudikas, pats Wallanderis negali patikėti – kas per šaltakraujiškumas, jėga, brutalumas (kaip jau tikriausiai supratot iš buvusių apžvalgų, detaliai visokių mėsinėjimų Mankel neaprašinėja ir ačiū jam už tai, nes man įdomu ne žmogžudystė, o jos išnarpliojimas). Bjauriausias jausmas, įtariu, susivokus, kad jis nesukeldamas įtarimų pastoviai malėsi po nosimi.

Šį kartą Wallanderio akyse rapsų lauke susidegina jauna mergina, iš pažiūros užsienietė. Kaip ji čia atsidūrė, ko laksto paklaikus tais laukais ir kam jai žudytis? Lyg vieno tyrimo būtų maža, prie savo namų nužudomas buvęs teisingumo ministras, paskui dar pora vyrukų, kuriems visiems nukertamas skalpas. Wallanderis jaučia, kad čia dar nepabaiga. Ar spės užkirtsti kelią naujoms žmogžudystėms ir kietiems nusiklatimams?

The Man Who Smiled

Kurt Wallander #4

Taigi serialas tęsiasi. Ketvirtas sezonas. Po antrojo sezono sezono pasišaudymo Kurt Wallanderį užpuolė depresija, jis jau metai sėdi ant biuliotenio ir svarsto, ar jam nereiktų mest detektyvo darbo ir eit dirbt į kokią apsaugos firmelę. Tokį jį vaikščiojantį pajūriu užtinka pažįstamas, sunerimęs dėl savo tėvo žūties ir prašantis Wallanderio pagalbos.

Kai pažįstamas po poros savaičių nužudomas, pagyvenusio jo tėvo žūtis avarijoje Wallanderiui nebeatrodo netyčinė. Išnarplioti tokią kebeknę mažo miestelio policijos poskyryje gali tik vienas inspektorius, tad Wallanderis, atėjęs parašyti prašymą išeiti į darbo, jame pasilieka. Teisingumo vardan.

Kad išspręstų šią bylą, Wallanderiui tenka mesti iššūkį garbiam Švedijos verslininkui, mecenatui ir šviesuoliui. O dėl šypsenos, tai kaip ir dėl juoko – šypsosi tas, kas šypsosi paskutinis, ane?

Laukite tęsinio 😉

Apmaudas

Savo mylimo autoriaus knygą galiu saugoti lentynoj neskaitytą dešimt metų. Kokia meilė ir ištikimybė, po kurios galvoji, kur buvo mano galva gerą knygą tiek ilgai laikyti neskaitytą!!!

Roth’as kuria tokius tikrus personažus, kad tiesiog gyvenu jų galvose, nesvarbu, kad nė iš tolo neturiu su jais nieko bendro. Šį kartą autorius vėl pasakoja apie žydų jaunuolį, košerinio mėsininko iš Niuarko vienturtį sūnų. Vienas pagridninių jo tikslų išvengti Korėjos karo mėsmalės – dėl to reikia pavyzdingai mokytis koledže ir strategiškai pasirinkti karinius mokymus, kad, jei jei tektų į karą traukti, bent jau ne į pėstininkus.

Markas ir pareigingas, ir nuolankus, ir naivus, ir visai nepatyręs gyvenimo – visas jo gyvenimas buvo mokslai ir darbas tėvo mėsinėje. Moka išdoroti gyvulius, bet izoliuotas gyventi tarp mokyklos ir mėsinės, visai neišmoksta interpretuoti pasaulio – ir tuo jis savotiškai žavingas – tiek savo aplinkai, tiek skaitytojui. Kitas svarbus Marko gyvenimo tikslas – išsivaduoti nuo iš proto besikraustančio ir paranojiku tampančio tėvo, kuriam nuolatos atrodo, kad jo veikas eina šunkeliais, o jei ir renkasi, tai vis neteisingą kelią.

Stengdamasis įvykdyti suaugusiųjų pageidavimus – tėvo – mokytis ir niekur nesivelti, dekano – bendrauti su kitais studentais ir būti socialiu, o kartu ir patirti seksualinių patirčių (kad, jei jau tektų, į Korėją nekeliautų nekaltas) – Markas patenka į savotišką aklavietę, į tokią gyvenimišką mėsmalę, į kurią patekusiam tik juoda-balta pasaulį suprantančiam jaunuoliui belieka tik apsivemti.

“Apmaudas” gal ir nėra tokio svorio kaip “Amerikietiška pastoralė” ar “Sąmokslas prieš Ameriką”, bet Philip Roth mėgėjams, manau, tikrai patiks. Ypač su tuo netikėtu knygos posūkiu, kuris gal net Marko tėvo beprotystę paverčia pranašiška, o Marko pastangas išvengti mirties – apmaudžiai išsipildžiusiom nuojautom.

Atsiprašymas

Nesitikėjau, kad atsiprašymas bus toks. Seniai mirusio žmogaus, sutrypusio savo vaiką. Ir tik įsivaizduojamas atsiprašymas. Visą gyvenimą to vaiko lauktas.

Buvo be galo sunku skaityti. Buvo taip negera, kad net fiziškai bloga. Norėjos mest knygą į sieną, ne dėl pačios knygos, bet dėl nesuvokiamo egoistiškumo, dėl piktnaudžiavimo vaiko meile ir priklausomybe nuo tėvų. Priklausomybe nuo žmogaus, kuris turi būti užuovėja ir paguoda.

Suprantu, kad tai terapinė knyga, neįsivaizduoju, kaip sunku turėjo būti autorei ją parašyti. Kaip svarbu tėvų smurtą patyrusiems vaikams tokią knygą paskaityti. Kad bent įsivaizduoti, kad tunelio gale šviesa įmanoma. Neįsivaizduoju, kokio ilgumo tunelis.

————————————

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”