Labai japoniška knyga, tai tikriausiai patiks visiems, kuriems patiko tokio tipo knygos kaip “Kombinio moteris”. Tik šioje knygoje viskas dar labiau išplaukę ir veikia labiau pastatai gal nei žmonės, kad ir kaip keista taip būtų sakyti.
Prisipažinsiu, jei būtų buvus stora knyga, greičiausiai nebūčiau perskaičius, bet kai plona, tai perskaičiau ir nesigailiu, nes vėl buvau panardinta į tą japoniškų knygų keistuolišką kraupokos vienatvės atmosferą. Nu, jie ten taip susigrūdę toj Japonijoj, gyventojų tankumas aštuonis kartus didesnis nei Lietuvoj, bet tie knygų veikėjų dažnai mažulyčiai buteliai daugiabučiuose yra vienatvės galaktikos, kur kitas žmogus per kokį šviesmetį geriausiu atveju.
Šiame romane nugriauti ruošiamo namo kaimynai susipažįsta, nes Niši pamišusi dėl šalia daugiabučio stovinčio namo, apie kurį viena menininkų porelė išleido fotoalbumą. Niši įsiprašo į Taro balkoną, nes iš ten tas namas geriau matosi. Vėliau Niši, susipažinus su ten gyvenančia šeima, įsiprašo ir į patį namą, kuriame jai svarbu iššniukštinėti kiekvieną nuotraukose matytą kampelį (dėl to net ryžtasi vienai crazy intrigai). Reikia skubėti, nes kaip kad ruošiasi nugriauti daugiabutį, gali nugriauti ir šį namą, tada jis links tik nuotraukų albume.
Knyga gal būtų visai nesurezonavusi, jei ne tas namų perstatymas. Kai buvau Niujorke, stebėjausi, kaip dėl žemės brangumo griaunami tipiniai seni raudonų plytų namai ir statomi stikliniai dangoraižiai. Kažkaip žiauriai gaila man tų namų buvo. Miestas visiškai pasikeičia ir niekada nebegali sugrįžti į tokį, kokį palikai. Taip ir knygos personažai gaili besikeičiančio miesto, kuriame neliks jų prisiminimų liudininkų.
Tokia va keistuoliška knyga. Visai nieko, kai pagalvoju. O už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.
knyguziurkes.com 