Nesitikėjau, kad atsiprašymas bus toks. Seniai mirusio žmogaus, sutrypusio savo vaiką. Ir tik įsivaizduojamas atsiprašymas. Visą gyvenimą to vaiko lauktas.
Buvo be galo sunku skaityti. Buvo taip negera, kad net fiziškai bloga. Norėjos mest knygą į sieną, ne dėl pačios knygos, bet dėl nesuvokiamo egoistiškumo, dėl piktnaudžiavimo vaiko meile ir priklausomybe nuo tėvų. Priklausomybe nuo žmogaus, kuris turi būti užuovėja ir paguoda.
Suprantu, kad tai terapinė knyga, neįsivaizduoju, kaip sunku turėjo būti autorei ją parašyti. Kaip svarbu tėvų smurtą patyrusiems vaikams tokią knygą paskaityti. Kad bent įsivaizduoti, kad tunelio gale šviesa įmanoma. Neįsivaizduoju, kokio ilgumo tunelis.
————————————
Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”
knyguziurkes.com 