Month: July 2021

60 kilogramų saulės šviesos

~ kzL ~ Leave a comment

Taip sunkiai su šita knyga sekės, jei ne šitas nuostabus viršelis, tikriausiai būčiau numetus, bet vis nenorėjau pasiduot, tai pabambėdama ir padejuodama, ir pafotkindama gražų viršelį vis kasiaus į priekį. Ir jei reiktų prisimint, kodėl man ten taip sunku buvo, dabar jau nebeprisiminčiau, nes knygą vis dėlto įveikiau ir už tą pergalę buvau apdovanota.

Iš tikro tai šioj knygoj apgaulingai daug teksto ir nepasakyčiau, kad labai lengvai skaitytųs, nors tekstas nėra sunkus, tiesiog kažkaip sulėtintai viskas gavos, užtruko, dėl to tikriausiai ir erzinaus, kad va čia sėdžiu tris savaites su ta pačia knyga. Gal dar biškį pritūko vientisumo, kurio lyg ir tikiesi iš knygos aprašymo, bet perskaičius tiesiog supratau, kad mano lūkesčiai visai kitokie buvo. Nes iš knygos aprašymo labiau tikėjaus, kad bus Gesto, išgyvenusio sniego griūtį istorija, o istorija tai fjordo (labiausiai) ir dar truputį Islandijos. Ir ypatingai virsmo – gyvenimo sąlygų, būdo, mentaliteto, laiko, santvarkos.

Po “Amžinybės fjordo pranašų” knyga nebetrinkteli temos naujumu ar brutalumu, bet šioji ypatinga Helgesono stiliumi, humoru, dvidešimtojo amžiaus aušros ir pabaigos palyginimų žaisme. Kai kurios vietos tikrai nerealios, bet kai kurios biškį nuobodžios (labiau pirmoj daly), bet šiaip visumai atleidžiu nukrypimus – perskaičius viskas man ten savo vietoj, antroj knygos pusėj kažkaip knyga išsigrynina, gal ir autorius pats kažkaip belipdamas iš purvyno pagaliau ant kokios lentos pasilipo.

Tai labai rekemenduoju kantriems Islandijos megėjams. Galiausiai tikrai gausit 60 kilogramų skaitymo džiaugsmo ir perskaitymo pasitenkinimo.

______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”, special thanks goes to viršelio dailininkei Kotrynai Šeibokaitei-Ša (už įkvėpimą skaityt iki pergalės).

1940. Paskutinė Lietuvos vasara

~ kzL ~ Leave a comment

Nežinau, kaip jums, bet man šios knygos pavadinimas drasko širdį tiesiogine žodžio prasme. Nepaisant to, kad turiu privilegiją žinoti, kad bus dar tų vasarų – daug ir nuostabių, tikriausiai baugu dėl to, kad “paskutinės” grėsmė yra nuolatinė ir tikriausiai niekada neišnyks.

Bet grėsmė tvyro tik pavadinime. Kaip pristatyme dalinosi knygos autorius, jis stengėsi knygoje nežinoti ateities ir iš anksto neinterpretuoti “pranašiškų istorijos ženklų”. Manau, skaičiusieji sutiksite, kad pavyko kuo puikiausiai ir tame yra labai daug šios knygos žavesio – pagyventi 1940 metų kasdienybėje ir aktualijose, kurios, sunku bus patikėti, mažai kuo skiriasi nuo šiandienos. Sakyčiau net – tos pačios problemos ir tie patys reikalai, tik gal kitame lygyje.

Pavyzdžiui? Pavyzdžiui, šiuo metu toks aktualus partnerystės įstatymas. Neigiamai nusiteikusiųjų akyse neva vykstanti sodoma ir gomora ir skelbiama Lietuvos pabaigos pradžia, bet prieš aštuoniasdešimt metų ta pati sodoma ir gomora buvo paprasta civilinė santuoka, kuri Lietuvoje buvo tiesiog neįmanoma. Ateistai ar skirtingų religijų atstovai Lietuvoje tiesiog negalėjo susituokti. O kokia santa barbara vyko užkulisiuose, kad ji būtų įteisinta arba neįteisinta. Kuo skiriasi nuo šiandienos?

Arba vėlgi ūkininkų dejonės, kad visi bėga į miestą, nes būdamas darbininku mieste gauni teisę į poilsį ir padoresnį darbo užmokestį, kai tuo tarpu pas ūkininką papuoli į nesibaigiančius žemės ūkio darbus. Girdėta?

Ką žmonės skaitė ir turėjo galimybę skaityti, kaip gimdė moterys, kur ilsėjosi miestiečiai ir kiek kainavo kambario nuoma kaime, kokie planai buvo dėl atgauto Vilniaus ir kokia šalta buvo paskutinė Lietuvos žiema. O kiek darbų planuota nudirbti per ateinančius dešimt metų, iki 1950-ųjų! Ir kontekstui – kaip naciai žygiavo į Paryžių, kas dėjosi su diplomatais ir kokios tuo metu buvo Astrid Lindgren ir George Orwell aktualijos.

Labai rekomenduoju, net jei privengiate negrožinių knygų. Pagauliai parašyta, lengvai skaitoma ir neįtikėtinai įdomi – leidykla jau išleido antrą leidimą, tad jau nebedeficitinė.

________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”, tiesa, kai gavau dovaną, knygą jau buvau nusipirkusi, tad leidyklos dovana nukeliavo tinklaraščio skaitytojai.

Totoriškos virtuvės aštrumai

~ kzL ~ Leave a comment

Patikusių autorių naujas knygas į rankas imu su savotišku nerimu – ar pasisekė autoriui, ar pavyksta išlaikyti aukštai užkeltą kartelę? Taip nesinori nusivilti… O dar “prisiregistruojant” su nauja knyga goodreads užmačiau toli gražu nežibantį bendrą knygos vertinimą. Ramiai atsikvėpkit, kaip kad atsikvėpiau perskaičius knygą. Alinai Bronsky vėl puikiai pavyko papasakoti dar vienos moteriškės gyvenimą.

Knygos perspektyva labai įdomi – viskas pasakojama iš Rozalindos, gūdžiu sovietmečiu gyvenančios totorės pozicijos. Tai va, kaip ponia Rozalinda supranta pasaulį, tokiame jame skaitytojas ir gyvena – be jokios galimybės pasitikrinti tikrovę ir Rozačkos pasaulio supratimo adekvatumą. Taigi gaunasi, kad skaitytojui kažkuriam puslapį užsidega ir pradeda mirksėti signalinė lemputė, kuri priverčia atsitraukti ir atsitapatinti nuo pagrindinės veikėjos ir viską skaityti tarp eilučių. Knygoje gal tik pora pastraipų, kur autorė duoda galimybė pasitikrinti, ar kitoks pasaulis dar nenustojo egzistavęs.

O Rozalinda jus tikrai, bent pradžioje, suvartys savo nepalaužiamu teisumu. Buvusios tarybinių vaikų namų auklėtinės tikslas labai aiškus – visais įmanomais būdais lipti iš skurdo ir kabintis į gyvenimą. Tikslas visada pateisina visas priemones! O turintys kitokius tikslus papraščiausiai yra skystablauzdžiai ir menkystos. Netgi nuosavas vyras ar duktė, šie tai ypač, juk po šitiekos gyvenimo kartu juos pažįsti kaip nuluptus ir viską apie juos žinai. Gal šiek tiek vilčių teikia anūkė – šiai dar galima ištiesinti ir nugarą, ir žvilgsnį.

Likau sužavėta autorės pasirinkta protagoniste ir būdu atskleisti Rozalindos charakterį, ją supančių žmonių ir jos pačios dramą. Ypatingai surezonuoja, jei tokį žmogaus tipažą atpažįsti pažįstamuose, nes tai yra savotiška galimybė pabūti tokio žmogaus galvoje ir jo akimis pažvelgti šį lūzerių (išskyrus patį asmenį) pasaulį, kurį žūtbūt reikia paremontuoti pagal savo paveikslą – vienintelį teisingą.

Labai patiko, labai rekomenduoju. Tikriausiai būsiu perskaičius savo metų knygą (nors nelabai atsimenu, su kuo ši konkuruoja). Žinoma už kelionę laiku dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”.