Viešbutis “Didžioji M”

Nepatikėsit – dar viena knyga apie našlaičius. Jau greit skelbsiu paiešką knygos vaikams ir paaugliams, kur nėra našlaičių. Nors iš tikro peršasi jausmas, kad rašytojams trūksta fantazijos, jei negali parašyt knygos, kurioj nereiktų vaiko įstumti į tragediją ir tada rašyti, apie tai, kaip jam sekasi ar nesiseka iš tragedijos kapanotis. Negi niekaip kitaip nebegalima vaikams papasakoti apie vertybes, meilę ir t.t.?

Šitas pabambėjimas nebuvo skirtas knygai, tiesiog jai nepasisekė įsispraust tarp kitų našlaičių knygų. Šioji turi gerą humoro užtaisą, nebijojimą pasijuokti iš savęs ir šiaip tokia nenugrimzdusi į liūdesį, nors tas liūdesys toks – visada šalia, keliauja kaip už virvelės pririštas helio balionėlis.

Kosas – trylikametis berniukas, kurio tėtį futbolo varžybų metu, kaip tik Kosui mušant įvartį, ištinka infarktas. Jam labai baisu, nes mamos nebėra, ir, jei gydytojai nepastatys tėčio ant kojų, nežinia, kas nutiks su Kosu ir trim pašėlusiom jo sesutėm. Ir kas pabaigs pakabinti likusias raides ant šeimos viešbutuko?

Žodžiu, kol tėtis ligoninėje, Kosui tenka galbėt ir viešbutį, ir seses, ir savo meilę. Viskas vos per kelias savaites. Taip jau būna. Gelbėjimo akcija vyksta su daugybe nuotykių, kuriozų, laimingų ir nelabai atsitikimų, ir, nepaisant visų negandų – daugybe meilės, kuri vienintelė tikriausiai ir gali išgelbėt pasaulį. Rekomenduoju knygą truputį prakutusiems, gal nuo kokių 10+.

——————————————-

Už knygą dėkoju leidyklai “Debesų ganyklos”

In the Morning I’ll Be Gone

Jau apsiskelbiau FB, kad turiu naują audiomeilę, naują meilę – detektyvą inspektorių Sean Duffy, naują aistrą airiškam akcentui ir knygų įskaitytojui Gerard Doyle. Savo naują detektyvinį serialą pradėjau ne iš eilės, ši knyga yra trečioji, audible ją davė nemokamai prie narystės. Tada pasibandymui paskaičiau dar vieną nemokamą, o dabar jau klausau pačią pirmą, nes noriu apie naują meilę žinot viską.

Autorius yra ne tik geras detektyvų rašytojas, jis turi ir puikų humoro jausmą, kurį įžodina pagrindinis veikėjas Duffy, na, ir kitiems veikėjams liežuviai tikrai nepatrumpinti. Vienas smagumas klausyt, net jei ne visada supranti airiško sumalimo. Ale ant tiek prie akcento pripratau, kad jau beveik ir nusiteikus klausytis airiškai įskaitytą Douglas Stuart “Suggie Bain”.

Beje, labai ten nesiaiškinau, bet pasirodo keistuoliški Duffy detektyvų istorijų pavadinimai yra nurašyti nuo dainų, kurias dainuoja absoliučiai girtuokliškai skambantis bičas (už paakinimą amžinai dėkinga Evelinai B.).

O šiaip patys detektyvai super dėl: a) Šiaurės Airijos ir the Troubles konteksto – labai įdomu iš istorinės perspektyvos, b) kol Sean Duffy narplioja vieną istoriją, visada įsipainioja į dar vieną ir trečią ir tada jau turi narpliot visas iš karto. Šioje bagaudydamas pagrindinį IRA sprogmenų ekspertą, kartu narplioja ir vienos merginos žmogžudystę, “the locked room mystery”, na, kai žudikas turėjo būt kambaryje, nes kambarys buvo užrakintas.

Nu, žodžiu, jau liudžiu dienos, kai baigsis mano šitas serialas.

Hamnetas

“Hamnetą”, deja, pavadinčiau premijiniu burbulu, kuris perskaičius pukšt susprogsta. Nusivyliau šia knyga. Geros knygos apibūdinimas dažniausiai sutelpa į žodį “gera” ir tada jau nebežinai, nuo kurio galo ar sluoksnio ir bepradėti pasakoti. “Hamnetą” galima nupasakoti trim-keturiais sakiniais ir reikia turėti talento tokį paprastą siužetą apipliurpti 350 puslapių. Knygoje gali skaityti kas dešimtą puslapį, nes ji kaip meksikietiškoj muilo operoj – gali praleisti dešimt serijų ir žiūrėti toliau, nes per dešimt serijų įvyko pusė nereikšmingo įvykio. Kažkaip aš visai nenusiteikus gelbėt šios knygos šiandien.

Pati knygos idėja visai įdomi, ją knygos pabaigoje paaiškina autorė – kaip ji bandė suprasti, kodėl Šekspyras gyvenime beveik niekur neminėjo tokio reikšmingo gyvenimo įvykio kaip buboninis maras, tuo metu siautusio Europoje ir kaip teko ramstyti siužetą tais faktų apie Šekspyro šeimą trupiniais. Man net visai patiko knygos pradžia apie laukinukės Šekspyro žmonos vaikystę, kuri buvo pilna meilės ir ryšio su gamta, bet artėjant link knygos vidurio, visai nebetraukė jos skaityt ir kelias dienas knygos net neatsiverčiau.

Tai va. Visai neblogas knygos receptas būtų puikiausiai suveikęs su minus 150 puslapių bereikšmių plepalų, o dabar tik klausimas, ar tikrai nebuvo gersenių knygų premijai laimėti?

_____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Flight From the USSR

Knyga apie lėktuvo užgrobimą Sakartvele 1983 m., įkvėptą sėkmingo lietuvių tėvo ir sūnaus Brazinskų lėktuvo užgrobimo 1970 metais (beje, Brazinskų pavardė knygoje nurodyta neteisingai – Brazauskai). Knygą paskolino kolega, pati vargu, ar būčiau tokios ieškojusi, šiaip buvo smalsu daugiau sužinoti apie istoriją, apie kurią kolega užsiminė.

Šiaip literatūrinė knygos vertė daugiau nei abejotina. Nors ir verstinė (vertimas irgi toks mokyklinis), labai jaučias, kad rašyta vakarų skaitytojui, daug aiškinimų, apie sovietinę sistemą, kartvelų tradicijas ir kitus dalykus, kurie mums (vis dar, bet gal jau nebe visiems ir ačiū dievui) savaime suprantami. Patogiau būtų tiesiog paskaityti šia tema straipsnį, nei kentėti lyrinius nukrypimus apie tyrą meilę. Kadangi nemanau, kad čia kas skaitys labai, tai paspoilinsiu.

Pabėgti iš šalies nusprendžia septyni jaunuoliai, kilę iš išsilavinusių gan pasiturinčių šeimų, kas buvo didžiulis šokas sovietų valdžiai ir tikriausiai nulėmė žiaurias bausmes bėgusiems (kad kiti nebandytų). Planas nepavyksta, nes vietoj mažo vietinio lėktuvėlio, pabėgeliams netikėtai tenka lipt į didesnį lėktuvą, o ten jau ir KGB agentai, ir daugiau personalo, ir t.t. Lėktuvas vietoj Turkijos nukreipiamas atgal į Tbilisį, į kurį tuo pačiu metu iš Maskvos pasiunčiamas Alfa desantas. O paskui seka žudynės – lėktuvas kiaurai išilgai sušaudomas, bereikalingos ir niekuo dėtos aukos. Ir kieno kaltė?

Apie aukas daug diskutuota prieš ryžtantis bėgti, vis tikinant, kad tų aukų nebus, bet kažkodėl grupelė, pamačius, kad pakeistas lėktuvas ir kad visas planas keičiasi, nesustoja, nenukelia pabėgimo. Daug klausimų visokių kyla, žodžiu, nelabai geras jausmas perskaičius.

Tokia tad istorija. Jei ir skaitysit, užteks Wikipedijos straipsnio.

Didžiausia laimės ministerija

Didžiausios nevilties ministerija. Ta laimė knygoje tikriausiai tik mirusiesiems, kurie jau kapuose. Laimė ramybėje. Man tai daugiau buvo nevilties knyga. Tos nevilties, kuria pulsuoja daugelyje knygų apie Indiją, o ypač tokiose, kur paliečiami politiniai reikalai – šalių dalijimai, atsidalijimai, pasidalijimai, nepasidalijimai ir visas su tuo susijęs paprastų žmonių siaubas (panašiai kaip vakar Kabule).

Man tą knygos situacijos beviltiškumą gerai atspindi knygoje pasakojamas anekdotas:

Vakar draugas iš Pakistano persiuntė man šitą anekdotą – jis keliauja iš vieno mobiliojo į kitą, taigi gal jūs jį jau žinote.

Pamačiau ant tilto žmogų, susiruošusį šokti.

Nedaryk to! – pasakiau. / – Niekas manęs nemyli, – atsiliepė jis. / – Dievas myli, – nesutikau aš. Ar tiki Dievą? / – Taip, – atsakė jis. / – Tu musulmonas ar ne? – paklausiau. / – Musulmonas, – atsakė jis. / – Šiitas ar sunitas?- paklausiau. / – Sunitas, – atsakė jis. / – Aš irgi! – tariau. – Deobandi ar barelvi? / – Barelvi, atsakė jis. / – Aš irgi! – atsiliepiau. / -Tanzyhi ar tafkyri? / – Tanzyhi, – atsakė jis. / – Aš irgi! – apsidžiaugiau. / – Tanzyhi azmati ar tanzyhi furhati? / – Tanzyhi furhati, – atsakė jis. / – Aš irgi! – tariau. /- Tanzyhi farhati džamija ul ulūm Adžmer ar tanzyhi farhati džamija ul nur Mevat? / – Tanzyhi farhati džamija ul nur Mevat, – atsakė jis. / – Mirk netikėli! – sušukau aš ir įstūmiau jį į upę.

Laimė, kai kurie iš jų tebeturi humoro jausmą.

Na, matyt, ta situacija ten tokia apskritai, kad tik juoktis ir belieka. Iš nevilties irgi.

“Džiaugsmo ministerija” nebuvo lengvas skaitinys, sakyčiau, net jaučiasi, kad rašytas begalybę metų – taip toli kartais nutoldavo viena tema nuo kitos, vietomis tikrai galvodavau, o prie ko čia tas ar anas nukrypis ir politinis pasažas. O pačių temų įvairovė – nuo transgender žmonių, kuriuos aplinkiniai gerbia/toleruoja/pakenčia dėl prakeiksmo prietarų ir baimės, kapinėse įkūrusių išgyvenimo koloniją, iki Kašmyro tragedijos, nuo partizaninės meilės, kurioje įsipynus famme fatale, iki Sadamo Huseino ant balto žirgo (no kidding).

Nors ir norėjos daugiau vientisumo (iš tinginystės, kad būtų buvę lengviau skaityti), knyga labai patiko. Viena iš tų, kur atveria pasaulį ir primena apie tai, kokiam burbule gyvenu ir kiek mažai be to burbulo žinau, o tas, žinia, visada vis iš naujo sukrečia. Tai ir rekomenduoju visiems, per daug užsiliuliavusiems pokarantininėj ekrano iliuzijoj.

Greenlights

Kartais su mano bose pakalbam, ką gero skaitėm. Tai užrekomendavo man šią, sakė buvo visai įdomu. Na, ir buvo visai įdomu. Aktorius Matthew McConaughey veda skaitytoją (buvau klausytoja) savo gyvenimo keliu ir stabteli ties kiekvienu šviesoforu, kur jam užsidegė gyvenimiškai svarbi žalia šviesa – iš čia ir Greenlights.

Kadangi jau senokai suklausiau, tai galvoju, kas čia labiausiai įstrigo. Aktorius užaugo tokioj mačo aplinkoj, kad maža nepasirodys. McCanaughey tėvas savo sūnus daužydavo vyriškumo link, iki kol pats gaudavo nuo jų atgal, o tada jau prasidėdavo tikroji meilė ir abipusė vyriška pagarba. Tokia kraštutinumų šeima – daužantis sūnus už smulkmenas, bet švelnus ir supratingas autoriui, kai šis drebėdamas pareiškia, kad nebesimokys teisininku, bus aktorius. Gerai, sūnau, būk aktorius.

Nelabai aš ten žinovė, ką McCanaughey suvaidino (gal tik kokį The Wolf of Wall Street ir gerulis gotinis True Detective), bet visai įdomu paklausyt, kaip rutuliojosi karjera, kaip Matthew nebenorėjo būt romantic comedy gražuoliuku ir du metus sėdėjo be darbo visiems romantic pasiūlymams sakydamas “ne”. Išlaukė (nebadaudamas, no worries). Ir šiaip jis toks mėgstantis visokius iššūkius – student exchange į Australiją, kur buvo papuolęs į psichų šeimynėlę, ar keliones auto per Ameriką.

Tikriausiai rekomenduosiu fanams ir šiaip smalsuoliams, mėgstantiems bio. Fainas klausymas, įskaitytas autoriaus, savaime suprantama. Su ugnele, biškį toks “koks aš fainas”, bet per ne per daug susireikšminant, bet ir ilgai galvoje neužsiliekantis, na, nebant esi žaurus fanas.

Liv Marija

Su “Liv Marija” tai tokie reikalai – iš pradžių net nesiruošiau skaityt (nusprendžiau pagal viršelį ir erzinančią paantraštę), bet užtikau bibliotekoje, pamačiau kad plonytė, perskaičiau ir, nepaisant visokių “kaip gražu” ir “kas čia per nesąmonė”), visai ji man patiko. Labiausiai patiko ir romatiškai užliūliavo pirmoji knygos dalis – tokia romantiška šeima – į salą užklydęs milžinas norvegas veda vietinę merginą, jie lieka saloje, gimsta duktė, kurią jie apgaubia didele meile, suteikia didelę laisvę, įmanoma tik tokioje saloje. O paskui kažkoks prašalietis atvykėlis, niekšas!, ima ir sujaukia šią idilę, Liv Marijos mama iš fėjos pavirsta ragana ir iššiunčia dukrą į bokštą – Berlyną.

Čia Liv Marija patiria savo didelę meilę, kuri įsirėš vos ne kūne. Pats paauglystės meilės romanas mane įtikino, bet čia jau būsim apie knygos vidurį ir iš dramos persikelsim į melodramą, kuri vis tiek smagiai susiskaitė, na, tik tiek, kad nelabai įtikinamai, bet kaip melodramai galim atleist. Labiausiai mano “mama cenzūros” nepraėjo knygos pabaiga, kad ir kaip visaip stengiausi save įtikinti, kad Liv Marija yra laisva dūšia ir nesutverta būt uždaryta ar susidorot su senos meilės prisiminimais-neprisiminimais (na, sakau, kad įsirėžę iki kaulo).

Tad perskaičius liko visai geras jausmas, gavau daugiau nei tikėjaus, bet va, per daug gilintis ir narstyt charakterių kažkaip nesinori, nes pradedi labai kabinėtis. Tai ir paliksiu geriau šią knygą laisvai plūduriuot prisiminimuose, kaip lengvą, gražią vasaros skaitinį.

Lota

Skaitydama šią knygą jau mačiau, kaip maniškiai skaitydami kniaukia, kad ir vėl knyga apie našlaičius. Na, taip, tikrai knyga apie našlaitę Lotą. Jos mama visai neseniai mirus, tad Lota vis dar labai intensyviai išgyvena gedulą ir, man atrodo, kad autorei tikrai pavyko neįkyriai ir tikroviškai aprašyti mergaitės išgyvenimus.

Taip pat patiko, kad autorė pasirinko netobulą (akylai visuomenės akiai) mamą ir taip suteikė knygai dar vieną posluoksnį – mama yra mama, kokia ji bebūtų. Taip pat labai pritiko Lotos susirašinėjimas su tėčiu sms’ais – kažkaip natūraliai įsipiešė ir leido pajusti tą maskuojančio “viskas gerai” apgaulingumą. Tai kaip ir viskas ok, bet vis galvoju, kaip prie šios knygos privilioti jaunąjį skaitytoją, kuriam knyga adresuota?

________________________

Knyga skolinta iš Girulių bibliotekos

Barbarų belaukiant

“Maiklo K. gyvenimas ir laikai” prieš daugiau nei dešimt metų ilgam mane atbaidė nuo J. M. Coetzee skaitymo, bet, matyt, knyga vis tiek savo darbą nudirbo, nes pradėjusi skaityti Barbarus, pasijutau vėl papuolusi į tą išplaukusią ir neapibrėžtą knygos atmosferą, trumpam net vėl apėmė jausmas, kad atrakitni Coetzee knygos vėl nepavyks.

Na, bet Barbarai, nors ir nenunešė stogo, bet labai patiko. Priešingai nei su Maiklu, knygos filmas galvoje vizualizavosi ir pasistatė (filmo pagal knygą nemačiau), pavadinimas įsiprasmino ir, kaip mėgstu skambiai pasakyti – uždėjo knygai karūną – iš tikrųjų mes, net nesuprasdami, kiekvieną dieną laukiam barbarų (gal Lietuvoje net įsivaizduojame jų sulaukę) ir net nesuvokiam, kad patys kažkam barbarais esam. Pats svarbiausias dalykas jų belaukiant, patiems tais vadinamaisiais barbarais netapti.

Knygos idėja pritaikoma bet kokiai nepakančiai sistemai, besivadovaujančiai šūkiu “jei ne su mumis – tai prieš mus”. Ir visa kita jau nebesvarbu. Jei nori sisteminio užnugario, turi nulenkti galvą, taikstytis, užsimerkti, pamažu leisti sąžinei nubarbarėti. Ši knyga taip pat kalba apie žmonių bauginimo, propagandos jėgą, “tiesos” transliavimą vienu kanalu (šiandieninės Lenkijos aktualijos). Knyga, kuri niekada nepraras aktualumo, tikriausiai net tada, kai žmonės, nusiaubę ir sudeginę Žemę, išsikraustys į negyvenamą Marsą.

________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Kitokios

Tikėjaus, kad šita knyga bus psichologinis romanas, pasakojantis apie moteris, pasirinkusias neturėti vaikų. Gal aš visai netiesi, bet man ši knyga labiau susiskaitė ne kaip tokią temą nagrinėjantis tekstas, o kaip detektyvas. Na, taip, būdamos studenčiokės merginos norėjo išsiskirti iš minios ir pamaištauti prieš visuomenę, o maištui reikėjo susirasti kokią temą – geriausia šokiruojančią, taip, galiausiai ta jų grupė yra jungiamoji tema, bet vis tiek perskaičius man net nesusidarė įspūdis, kad sprendimas neturėti vaikų yra pagrindinė knygos idėja.

Paklausite tada, o tai kokia ta pagrindinė idėja tada? Na, kaip tikriausiai priklauso detektyvui – žmogžudystės ir jų motyvai. Nebuvimas motina, o gal tiesiog papraščiau – vienatvė, man tokia lyg šalutinė tema, kuri tik priduoda knygai psichologinio atspalvio. Man, žinoma, kyla klausimas, kodėl knyga sukėlė tokias diskusijas Izraelyje, juk nėra ji dvidešimties metų senumo ir kažkaip labai baisiai jau šokiruojanti. Su ortodoksų požiūriu kaip ir viskas aišku, bet nemanau, kad labai ten ortodoksai tokias knygas skaito (bet, aišku, čia dėl visko galiu klysti), negi vajus buvo sukeltas modernių žydų?

O iš tos temos, na, taip, būdamos jaunos prisiekė, na, taip susitarė, buvo tikėtina, kad atsiras susitarimo išdavikių, na, bet ko norėti, kai susitariama tokia tema? Vietoj visų nutikusių nesąmonių gal reikėjo visoms susitikti prie vyno ir pažvengti iš jaunystės kvailysčių arba bent pasitikrinti, ar kažkieno požiūris į gyvenimą nepasikeitė?

Tai jei būčiau skaičius knygą kaip detektyvą, su lūkesčiais detektyvui, tai ir suskaičius būčiau kitaip, o kai tikėjaus sunkios ir jautrios temos, tai nu, ką žinau, tada nieko gero. Tai va ir likau tokia biškį nesupratus, ar aš nesupratau, ar tiesiog knyga netinkamai supoziciuonuota. O sąmoningo pasirinkimo neturėti vaikų tema yra labai įdomi. Dar įdomiau yra tikri tokio pasirinkimo motyvai ir ar to pasirinkimo nesigailima, kai traukinys jau nuvažiavęs. Labai įdomi tema, bet jos šioje knygoje tik nuotrupos.

_______________________________

Už knygą nuostabiu viršeliu dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Mažė

“Mažė” iš tiesų labai gražiai išleista knyga – nelabai dažnai knygos suaugusiems būna iliustruotos. Dabar net pagavoju, kad tos iliustracijos tikriausiai yra pusė knygos žavesio. Kita pusė – vietoje nenustygstančioji Mažė – būsimoji madame Tussaud ir jos istorija, ypač man patiko knygos pradžia, kai autorius taip simboliškai iš mylinčios motinos glėbio Marie perveda į savotiškai makabrišką jos mokytojo pasaulį, kuriame, tarp vaškinių kūno dalių ir žmonių galvų mergaitė ras prieglobstį visam gyvenimui.

Tokia graži literatūrinė pradžia paskui išsivadėja, pats istorijos pasakojimas man pasirodė kiek per daug ištęstas – pridėta visokių nereikšmingų detalių, nieko nesakančių pasikartojančių dialogų. Tai prisipažinsiu, kad norėdama išsiaiškinti istoriją iki pabaigos, paskutinius šimtą puslapių tiesiog prabėgau akimis ir skaitydama stebėjaus, kaip kantriai neburbėdamas ją suskaitė mano vyras.

Taigi, kad perskaičiau (labiausiai paviliota Olgos Tokarczuk vardo), žinoma, nesigailiu, tikrai sužinojau daug visokių įdomių techninių detalių, kaip vaškinės figūros buvo ir yra daromos, kaip jos keliavo per istoriją ir kokios buvo “galvų” mados, be to, patiko, kaip autorius viską gražiai sudėlioja to laikmečio kontekste, bet iš kitos pusės manęs neįtikino, kad tūkstantis spetynišimtai kažkelintaisiais Marie būdama našlaitė, buvo tokia vietom akiplėša ir nesitaikanti su taisyklėmis (ypač su karališkos šeimos nariais) – kas, žinoma, yra labai žavinga, bet ar buvo įmanoma? Tai taip ir lieku pakibus tarp tikrovės ir fantazijos.

__________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”