Mažė

“Mažė” iš tiesų labai gražiai išleista knyga – nelabai dažnai knygos suaugusiems būna iliustruotos. Dabar net pagavoju, kad tos iliustracijos tikriausiai yra pusė knygos žavesio. Kita pusė – vietoje nenustygstančioji Mažė – būsimoji madame Tussaud ir jos istorija, ypač man patiko knygos pradžia, kai autorius taip simboliškai iš mylinčios motinos glėbio Marie perveda į savotiškai makabrišką jos mokytojo pasaulį, kuriame, tarp vaškinių kūno dalių ir žmonių galvų mergaitė ras prieglobstį visam gyvenimui.

Tokia graži literatūrinė pradžia paskui išsivadėja, pats istorijos pasakojimas man pasirodė kiek per daug ištęstas – pridėta visokių nereikšmingų detalių, nieko nesakančių pasikartojančių dialogų. Tai prisipažinsiu, kad norėdama išsiaiškinti istoriją iki pabaigos, paskutinius šimtą puslapių tiesiog prabėgau akimis ir skaitydama stebėjaus, kaip kantriai neburbėdamas ją suskaitė mano vyras.

Taigi, kad perskaičiau (labiausiai paviliota Olgos Tokarczuk vardo), žinoma, nesigailiu, tikrai sužinojau daug visokių įdomių techninių detalių, kaip vaškinės figūros buvo ir yra daromos, kaip jos keliavo per istoriją ir kokios buvo “galvų” mados, be to, patiko, kaip autorius viską gražiai sudėlioja to laikmečio kontekste, bet iš kitos pusės manęs neįtikino, kad tūkstantis spetynišimtai kažkelintaisiais Marie būdama našlaitė, buvo tokia vietom akiplėša ir nesitaikanti su taisyklėmis (ypač su karališkos šeimos nariais) – kas, žinoma, yra labai žavinga, bet ar buvo įmanoma? Tai taip ir lieku pakibus tarp tikrovės ir fantazijos.

__________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”