Šėtono apžavai

Grigorijus Kanovičius yra vienas iš rašytojų, kurio knyga pakeitė mano žvilgsnį į pasaulį, konkrečiai į Lietuvą, į tarpukarį, karą ir pokarį. Su “Miestelio romansu” Kanovičius nutraukė man šydą nuo akių – atvažiavus į miestelį, iš kurio kilus mano mama, aš pirmą kartą savęs paklausiau – o kur miestelio žydai? Atsakymą, žinoma, rodo kokia nors viena iš daugelio rudų pakelės rodyklių, bet iki tol miestelis man stovėjo sau, rodyklė sau. Perskaičius “Šėtono apžavus” dar kartą stoviu prie miestelio senųjų žydų kapinių (dabar jau pažymėtų (bent)) tvoros ir dabar jau klausiu, o kur antkapiniai akmenys?

Šioje knygoje, kaip tikriausiai visose Kanovičiaus knygose niekas neklausia, o ir niekas nesako, kur dingo Miškinių žydai. Lyg nieko niekada ir nebuvo, nes nebėr kam gedėti. Šioje knygoje, kaip ir “Miestelio romanse” nepaliauja stebinti autoriaus jautrumas, nešališkumas ir kažkokia ramybė, kai, atrodo, norėtųsi viską aplink išdaužyt, išspardyt ir išprotėjusiai klykti, nes, tai, kas vyksta yra nei suvokiama, nei pateisinama. Bet autorius empatiškai apmąsto ir vieno, ir kito veikėjo motyvus, istorijas ir kontekstą, kuris pasakojamuoju laiku nepripažįsta jokio neutralumo, o žmogiškumas tampa matuojamas gyvybe – jei ne su mumis, tai tu – priešas. Ir viskas.

Skaitydama vis galvojau, kad ši knygą yra žydiškoji sakmė apie Juzą. Tik nėra ten tokio vieno personažo, Juza išsibarstęs visuose knygos veikėjuose. Taip ši sakmė tampa universali. Sakmė apie mažus žmones, įsuktus istorijos sraigtų.

________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”

Šiltinė

“Šiltinę” pasiėmiau tikėdamasi nesudėtingo skaitinio, tai knyga puikiausiai atitiko šį kriterijų, tačiau autorė, mano manymu, kiek per daug užsižaidė su tekstu, na, nes turiu surinkus daug medžiagos, tai kažkur reikia ją sukišti. Vietomis tikrai praskipindavau pastraipas, nes man visai nebūdavo įdomu visokios detalės ir nukrypimai, o vėliau net suabejodavau, kokia yra pagrindinė knygos mintis ir ką ji nori pasakyti. Pavadinimas lyg ir rodo į ligą, epidemiją, bet skaitant tai daugiau yra Merės gyvenimo istorija, su nuokrypiais į jos veltėdžio bičo tinginystes ir girtuoklystes. Jo nepasiuntimas velniop man kažkaip niekaip nesuėjo su kietu Merės charankteriu, na, bet tiek to. Galvojau, kad taip viskas ir baigsis neaiškiai, bet pabaiga, dėkui autorei, vėl sugrįžo į vėžes ir razumnai užbaigė istoriją.

Kas knygoje patiko? Istorinis kontekstas, pasakojimas, kaip XX amžiaus pradžioje gyveno niujorkiečiai ir naujieji emigrantai, kaip grūsdavosi ankštuose būstuose, koks buvo medicinos lygis ir t.t. Tai šią knygos dalį užskaitau, bet daugiau trijų žvaigždučių knygai niekaip neduočiau, labiau tris su minusu. Ir dar. Kažkaip pradžioje visai nesusigaudžiau, kad skaitau jau antrą Mary Beth Keane knygą, pirmoji “Ask, Again Yes” tikrai daug brandesnė ir labiau man patiko, tad ją ir rekomenduoju.

__________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.

Sodas

Marinai Stepnovos knygoms reklamos nebereikia. Jos knygų mylėtojams tik reikia pranešti, kad jau yra nauja knyga. Vos spėja knyga įgauti fizinį pavidalą, tai šalin metami visi darbai, lekiama į leidyklą per pietų pertrauką ir gyvenimas laikinai sustoja. Na, čia man taip. O dabar reikia kažką parašyti, bet čia viena iš tų knygų, kur nei noris rašyti, nei labai žinai ką, nes, nu, ji tiesiog tokia knyga, kuri bus įsiūlyta visoms mano draugėms ir rekomendacijų prašytojoms.

Aš pati tai vis dar “Sode”, devynioliktojo amžiaus Rusijoje, su knygos personažais, turtingoje kunigaikščio Boriatinskio sodyboje. Įdomu, kad tikėjaus greit sugraužt, bet nelabai pavyko. Nors tai ir nėra lėta knyga, bet iš manęs pareikalavo susikaupimo, įsiskaitymo į žodį, įsijautimo ir įsigyvenimo. Autorė laiką knygoje supynus į kasą, neperspėjus šokinėja nuo vieno laikmečio prie kito, tad reikėdavo stabtelėt, vos ne grįžt keletą pastraipų atgal, kad susivokt, kad jau kitam laike personažai. Bet ta kasa, nesigasdinkit, labai daili, išglostyta, niekas ten neišsipešioję ir neprivelta, kai ateina laikas viskas stoja į vietas.

Knygoje labiausiai surezonavo moters visuomenėje tema. Nelabai svarbu, turtingos ar vargšės. Kiekvienai griežtai apibrėžta vieta lentynėlėje ir – kokia tragedija! – jei gavai paragaut kitokio pasaulio skonio. Pasaulio, kuriame esi žmogus, kur moteriai pridera ne tik klapsėjimas blakstienomis, savo nuomonės pasilaikymas sau, na, ir žinoma, palikuonių gimdymas. Ar teisūs mergaitę auginantys ir parodantys uždraustą vaisių, bet neleidžiantys jo ragauti? Ar teisūs auginanę laisvą sielą, kurią paskui suveržę į korsetus bando prakišti tai pačiai visuomenei, kurioje lentynėlės tokioms personoms dar niekas nesukalė?

“Sodas” tai toks pasaulio pakraštys, kur galima kažkiek kitaip, savaip, nesitaikstant, kur laisviau plaikstotsi plaukai, atpalaiduoti korsetai. Ten labiau moterų pasaulis nei vyrų. Nors pastarasis srūva ir veržias į sodą, net iš tolimų tolybių, net iš sostinės. Ir šviesos, ir tamsos pavidalais. Sodybos ir jos sodo prieglobstin. Kiek galima nesitaikyt su tuo pasauliu, kur sodo riba? Gal ji ne vietoj, gal labiau laike?

Labai rekomenduoju. Negraužkit, mėgaukitės, gyvenkit toj sodrioj istorijos ir sodrioj tą istoriją papasakojusioje kalboj. Kiekvienam žody, kiekvienam siužeto vingy ir su kiekvienu personažu.

________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Tyto Alba. Neįtikėtina, bet lietuviškai knyga pasirodė ankščiau nei rusiškai. Čia tai tikrai pirmiau kiaušinis, o paskui višta.

Mūsų čia nebuvo

Mūsų čia nebuvo | Baltos lankos

Šiai autorei būsiu dėkinga, kad priminė apie Borisą Pasternaką ir net motyvavo padaryti, ko šiaip nedarau – pasiryžti antrą kartą perskaityti “Daktarą Živagą” (dar neperskaičiau, bet perskaitysiu). Tai tiek užskaitau, bet kad labai būčiau mėgavusi pačia knyga – negaliu pasakyti. Ir šiaip likau truputį pasimetusi – knygoje pasakojamos dvi labai įdomios istorijos – Boriso Pasternako gyvenimas, kai jis rašė ir bandė išleisti knygą, kaip buvo nominuotas premijai, kaip buvo priverstas jos atsisakyti, paraleliai dar pasakojant jo meilės Olgos, mūzos, įkvėpusios pagrindinės knygos veikėjos Laros personažą, istorija.

Kita knygos istorija – apie knygos platinimą vakaruose. “Daktaras Živaga” JAV Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) buvo pasirinktas kaip propagandos ginklas sovietų žmonių akims atverti, kadangi knygoje atvirai rašoma, ką šaliai padarė spalio revoliucija. Tad rusiškąjį leidimą būtent ir parėmė, ir suorganizavo ši Amerikos agentūra.

Abi istorijos labai įdomios ir kadangi, sudėtos į vieną knygą, tad labai kažkaip norisi tikėtis, kad galiausiai jos labai artimai susipins. Bet nesusipina kažkaip. Taip ir lieka dvi atskiros. Tada man kyla klausimas, o tai kam pasakoti taip detaliai knygos platinime dalyvavusios merginos, net jos tėvų istorijas, nukrypstant į visokius seksualinius reikalus, bandant giliai užgriebt CŽV darbo metodus, griebiant, bet taip ir neužgriebiant? Bandant lyg pasakoti, kaip solidesnio amžiaus agentės paliekamos ant ledo, nes nebe tokios gražios, kad galėtų išpešti reikalingą informaciją iš susižavėjusių vyriškių. Būtų įdomi knyga apie agentes, jų karjerą tokioje vyriškoje kompanijoje, taip pat apie tą palikimą ant ledo, bet tada prie ko čia Pasternakas?

Ir atvirkščiai, jei knyga apie Pasternako knygos rašymo ir leidimo aplinkybes, tai prie ko čia agenčių seksualiniai ir karjeros reikalai? Nei padėjo tos knygos išleisti, anei platinti. Man toks jausmas, kad autorė turėjo per daug medžiagos ir viską norėjo panaudoti. Bet surišti istorijų, mano manymu, deja, nepavyko. Agentės sau, Pasternakas sau.

O šiaip, nežinau, kuri knyga išėjo pirma, kuri, vėliau, bet ką tik baigiau skaityti Annos Pasternak knygą “Lara. Nepapasakota meilės istorija, įkvėpusi “Daktarą Živagą”, ir man kai kurios vietos biškį deja vue arba biškį copy paste. Gal sutapimas, bet gal ir ne? Visiškai vienodo stiliaus. Vienoj vietoj net sustingau skaitydama, negalėjau patikėt, kaip ką tik buvo girdėta. Gal abi nuo kur nors nusirašė? Ir dar tokios knygos vietos, kai sovietinės moterys knygos puslapius alia slėpė tamponų dėžutėse. Seriously? Reikėjo pasidomėt, ar šeštam dešimtmety tarybinės moterys žinojo, kas yra tamponas.

Tai va tokia situacija – įdomios temos, vietomis neblogai visai parašyta, bet visuma – nea, nepraėjo man. Sorry…

____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos

The Fall of Giants

‘My aim is for my writing to be like a window. You don’t see the window, you see through it, you see the story.’

Ken Follet tikrai pasiekia užsibrėžtą tikslą. Perklausiau dar vieną – jau tikriausiai minėjau, kad bent kol kas šio autoriaus knygas yra lengviausia klausyti – ir kalba nėra per daug sudėtinga, ir istorija įtraukianti, tai nenusvajoji kur nors.

Šį kartą – XX a. pradžia, laikotarpis prieš pirmąjį pasaulinį karą, karo metai ir pokaris. Pasaulis ant didelių permainų slenksčio, ypač klasine, socialine tvarka. Knygos pradžioje dar yra didikai ir tarnai – kaip visiškai atskiri pasauliai, o knygos pabaigoje jų socialinis statusas ir teisės jau visai kitokie. Kiek nuobodokas man buvo detalus revolikucijos Rusijoje pavaizdavimas – visokie Lenino revoliucijos planai ir tt., bet šiaip, kaip visada, sužinojau /prisiminiau daug istorinių dalykų, to meto politikos užkulisių ir šiaip visokių įdomių to meto aplinkybių.

Šioje knygoje, kaip ir prieš tai mano klausytose, Ken Follet turi keletą labai stiprių, protingų ir gudrių moterų, man tos moterys šio autoriaus knygose yra vedantieji personažai. Visą laiką klausydama galvojau, koks baisus dalykas yra karas, bet jei ne jis, tikriausiai moterų gyvenimas (lygių teisių prasme) dar ilgai būtų nepasikeitęs. Kol vyrai kariavo, moterys turėjo progą neatpažįstamai pakeisti visuomenę. Valio. Rekomenduoju visiems, kuriems patinka istorinės knygos. Beje, autorius viename interviu mini, kad faktines klaidas knygoje gaudė  net aštuoni istorikai!

Silva Rerum Vilniuje

Vakar buvau ekskursijoje pagal Silva Rerum pirmąją dalį. Buvo šalta, brr… ir smagu 🙂 Labai gaila, kad nebuvo giedro dangaus, tai ir reportažas mano toks pilkas pilkas negražiai rudeninis (gražiai rudeniniai būna spalvoti). Ką galėčiau pasakyti- mano įsivaizduojamas knygos veiksmas gal daugiau vyko Domininkonų gatvėj, giliau mieste, o iš tikro knygoje – vis miesto pakraščiais (tuometinio), ir, žinoma, ten, išnykusiam Vilniuj prie senosios Vilnelės vagos, įvairiausių miesto vartų. Kur tavo mintys keliavo, kai skaitei knygą?

This slideshow requires JavaScript.

The Pillars of the Earth

Štai ir dar viena knyga perklausyta važiuojat į darbą. Esu baisiausiai laiminga, aptikusi šitą būdą, o mano piniginė, aišku, nelabai, nes iš bookdepository jau parkeliauja naujas siuntinys su man labai reikalingais diskais. Aišku, man būtų patogiau klausyti per Kindle parsiųstą iš kokio Audible, bet man kažkaip atrodo, kad mašinoje Kindlo tiesiog negirdėsiu.

Na, ką galiu pasakyti. Žinoma, suklausiau su malonumu. Gal kiek per greitai klausyti vieną knygą po kitos, nes panašaus kirpimo, bet vis tiek labai įdomios. Gal dėl to, kad The World without End klausiau pirmą, man šioji patiko labiau, nežinau, bet galiausiai įvyko taip, kad jos man abi susijungė į vieną didelę ilgą ir storą knygą, todėl gal kiek sunku būtų vėl iš naujo rašyti apie tai, kokia tai knyga.

Ken Follett

Trumpai apie knygą – Kingsbridge statoma nauja katedra, o aplink tai verda intrigos intrigėlės, vyskupai, karaliai, karžygiai, riteriai, vienuoliai, paprasti mirtingieji.  Labai labai įdomu ir įtraukia iki negalėjimo, įtraukia iki nenorėjimo lipti iš mašinos. Vienintelis dalykas, kuris ne taip hipnotizavo buvo apie taip, kaip techniškai statoma ir atrodė katedra. Vien dėl to, kad visokie terminai ir pastato dalių ar jų statymo ypatumai buvo visiškai nesuprantami dėl kalbos. Tada ir pastebėjau, kaip greitai galima nuklysti ir pamesti skaitomos knygos dėmesį – užtenka vos kelių sekundžių…

Ech, gerai, kad užtikau tuos diskus, jų dėka bent kartais galiu čia kokį žodelį įterpti.

World without End

Suklausiau. Geriausiai pritiko važiuojat į/iš Panevėžio krepšinio čempionato – taip įdomu, kad tikrai negresia užmigti. Visą šitą audioknygą visa atsitiktinai nusipirkau amžiną atilsį Baltos lankos knygyne, kur audioknygos kaina buvo per pusę nurašyta, man labai labai pasisekė. Beje, dabar Akropolyje esantis Pegasas nė iš tolo neprilygsta buvusioms Baltoms lankoms, ir man iš visos širdies gaila pradingusio knygyno. Nieko, vis tiek dažniausiai Baltų lankų knygų važiuoju pirkti į jų sandėlį – tokios visokios keistos vietos man daug labiau patinka, nei išcackintas knygynas, kuriame nebeliko dvasios. Bet apie ką mes čia.

Na, patiko man šitas istorinis romanas tai labai labai. Iki tiek, kad nenori lipti iš mašinos ir keliauti į darbą ir kaip tundra tūnai už vairo ir klausai, klausai. O kai grįžti namo tūnai garaže ir toliau klausai. Ir  kai pakliūni į kamštį esi laimingiausias žmogus pasaulyje, nes tikriausiai paklausysi kokį dešimt minučių daugiau. Žodžiu, šaunus būdas skaityti, kai tai dėl laiko stokos tiesiog nebeįmanoma.

Kai pagalvoju, apie ką knyga, tai pirmoji mintis, kuri šauna į galvą – tai apie gudrias moteris ir ambicingus vyrus. Net kažkaip labai peršasi mintis, kad pagrindiniai Ken Follett knygos veidai yra moterys, kurios tais viduramžių laikais visiškai neturėdamos oficialių teisių ir galių, savo gudrumu sugeba išlaviruoti, išsisukti, išgyventi. Balso neturėjimas tiesiog smaugia beklausant, ties kiekvienu posūkiu besidžiaugiant, kad gyvenu dabar ir kad mano dukra gyvens rytoj, nors ne tobulam, bet vis dėlto daug tobulesniam pasauly nei knygoj.

Catedral Santa María in Vitoria, Spain. (2008)

Iš tikrųjų sakyčiau, kad kažkuo panašios ši ir lietuviška Silva rerum – dėl aprašomo laikotarpio, to meto žmonių, jų gyvenimo nesutaurinimo, o labiausiai gal dėl knygas užklumpančio maro, bėgimo nuo baisios ligos. Na, tik gal Sabaliauskaitės knyga poetiškesnė su savo žvilgsniais žvelgiamais varno ar žiurkino akimis; štai K.Follett visai neturi tokių lyrinių nuokrypių, viskas labai realistiška, ir, kas man labai patiko – be išsivaizdinimo “koks aš esu tų laikų ekspertas” – nesuprantami senoviniai dalykai paaiškinimi tiesiog knygos tekste (nes kaip turėčiau audioknygoje perskaityti išnašas?).

Intrigos knygoje netrūksta ir kuo toliau, tuo sunkiau atsiplėšti. Netrūksta ir intrigų intrigėlių, meilių, norų, svajonių išsipildymų (ir blogų, ir gerų) ir gyvenimų žlugimo, jau besusibėgančių kelių nutolimo, skausmo, ašarų, neteisybės ir visokio kitokio gėrio ir blogio, kurie uždega begaliniu noru suryti visas jo knygas, o kartu ir kursto baimę, kad nebūtų kaip su kokia Jody Picoult ar kitu bestsellerių kepėjėliu (gal ir negresia, nes ką tik paklausiau, kad pirkąją knygą The Pillars ir antrąją The End skiria aštuoniolika metų). Na, bet pagyvensim- pamatysim, o kol kas aš labai labai fanė.

Išgalvotas Kingsbridge žemėlapis