Šėtono apžavai

Grigorijus Kanovičius yra vienas iš rašytojų, kurio knyga pakeitė mano žvilgsnį į pasaulį, konkrečiai į Lietuvą, į tarpukarį, karą ir pokarį. Su “Miestelio romansu” Kanovičius nutraukė man šydą nuo akių – atvažiavus į miestelį, iš kurio kilus mano mama, aš pirmą kartą savęs paklausiau – o kur miestelio žydai? Atsakymą, žinoma, rodo kokia nors viena iš daugelio rudų pakelės rodyklių, bet iki tol miestelis man stovėjo sau, rodyklė sau. Perskaičius “Šėtono apžavus” dar kartą stoviu prie miestelio senųjų žydų kapinių (dabar jau pažymėtų (bent)) tvoros ir dabar jau klausiu, o kur antkapiniai akmenys?

Šioje knygoje, kaip tikriausiai visose Kanovičiaus knygose niekas neklausia, o ir niekas nesako, kur dingo Miškinių žydai. Lyg nieko niekada ir nebuvo, nes nebėr kam gedėti. Šioje knygoje, kaip ir “Miestelio romanse” nepaliauja stebinti autoriaus jautrumas, nešališkumas ir kažkokia ramybė, kai, atrodo, norėtųsi viską aplink išdaužyt, išspardyt ir išprotėjusiai klykti, nes, tai, kas vyksta yra nei suvokiama, nei pateisinama. Bet autorius empatiškai apmąsto ir vieno, ir kito veikėjo motyvus, istorijas ir kontekstą, kuris pasakojamuoju laiku nepripažįsta jokio neutralumo, o žmogiškumas tampa matuojamas gyvybe – jei ne su mumis, tai tu – priešas. Ir viskas.

Skaitydama vis galvojau, kad ši knygą yra žydiškoji sakmė apie Juzą. Tik nėra ten tokio vieno personažo, Juza išsibarstęs visuose knygos veikėjuose. Taip ši sakmė tampa universali. Sakmė apie mažus žmones, įsuktus istorijos sraigtų.

________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”