Kolekcionierius

Prisipažinsiu – lengviausias būdas suvilioti mane knyga yra užsakyti knygos viršelį pas Zigmantą Butautį. Na, dar kažkokių ten susižavėjimo šuksnių ir nuogirdų nugirdau apie šią naują knygą, bet svarbiausias čia viršelis, kurio mintis atsiskleidžia kantriausiems iki galo perskaičiusiems, o tada viršelis tik dar gražesnis tampa. Sauliaus Tomo Kondroto nebuvau skaičius ir visai neturėjau nei lūkesčių, nei įsivaizdavimų. Nėra pats lengviausias skaitymas, apsirgus, kai smegenų apsukos sulėtėjo iki minimumo, net atidėjau knygą į šalį – skaityti tąsų ir tirštą tarsi medus tekstą reikia biškį šviesesnės galvos. O bet tačiau, kai jau skaičiau – kaip mane apžavėjo tie tekstai! Aš niekaip nesugebėčiau nupasakoti apie ką jie yra, o ką jie reiškia tai iš viso būtų galima dieną naktį diskutuoti, bet svarbiausia yra tai, kad skaitydama nuklydau į kažkokį paralelinį pasaulį su savom taisyklėm, mažai plepesio ir daug tylaus žiūrėjimo į ne visai fizikos dėsniams pasiduodančią būtį. Gal keistai nuskambės, bet skaitymo nuotaika man buvo labai panaši į ką tik perklausytos (bet dar nenugulusios į įrašą) Arthur C. Clark 2001 m. Odisėjos nuotaiką. Kaip ir odisėjos herojus astronautas, išjungus dirbtinį intelektą, yra visiškoje vienumoje ir nežinioje, taip ir Kondroto veikėjai man pasirodė besą kažkokiuose nežinomuose kosmosuose, kuriuose laikas nepasiduoda įprastai tėkmei. Tiesa, šiandien dar kartą prisipažinsiu – labiausiai man patiko trumpieji apsakymai, ilguosiuose man kartais buvo sunku išlaikyti mintį ir dėmesį, kai tuo tarpu trumpieji turi daug žaismės ir pradėjus skaityti kiekvieną laukdavau kaip žavingai viskas susidėlios ir sukris į vietas. Už knygą dėkoju leidyklai Tyto alba, už viršelį dar kartą Zigmantui Butaučiui, o knygą rekomenduoju literatūros gurmanams.

Smarkuolė Gilė Hopkins

Ech, Gilė. Niekaip nesuprantu, kaip ši knyga praslydo mano neperskaityta vaikystėj. Bet atsimenu tokių ne vieną, tame tarpe buvo ir “Hobitas”, kurio iki šio neperskaičiau, matyt, skaitysiu kitais metais, kai sūnus bus šeštokas. Dabar mat skaitau penktokų sąrašą.

Gilė, Galadrielė, mergaitė keliaujanti iš vienų globėjų namus į kitus ir, žiūrėdama į gražuolės mamos fotografiją, vis svajojanti, kaip šioji su griausmu atvažiuos jos pasiimti. Vargšė Gilė, vargšai visi pasaulio vaikai, laukiantys ir nesulaukiantys savo mamų!

Pasakojimas prasideda, kai Gilė patenka pas keistą globėją, kurios niekas, kas susiję su Gile ir jos elgesiu nešokiruoja ir neerzina (kad ir kaip Gilė stengtųsi). Gal pagaliau Gilė papuolė ten, kur bus mylima tokia, kokia yra? Tiek kartų įskaudinta ir palikta mergaitė ir pas šią globėją kasdien susisuka į spygliuoto ežiuko kamuoliuką ir niekam neleidžia per daug prisiartinti. Ji parašo savo beveik neegszistuojančiai mamai skųsdamasi savo esama padėtimi, globėja ir aplinkiniais, apsivagia, bando bėgti iš globėjos Troter namų. Laiškas tuo metu keliauja per rankas ir užveda nesustabdomą procesą, kuriam užsisukus net smarkuolė Gilė nebegalės nieko pakeisti, nors ir kaip norėsis.

Tas mano jaunasis skaitytojas penktokas visą knygos skaitymą mąstė panašiai kaip Gilė. Taip įdomu stebėti, kaip ten dėliojasi jo mintys – kaip tau atrodo, kodėl ta mama neatvažiuoja, kaip tau atrodo, ar dabar Gilė laiminga, kodėl ji nebenori važiuoti su močiute? Na, žodžiu, yra reikalų. Autorė viską pasakoja užuominomis ir patylėjimais, kurie dažniau bus suprantami tėvams nei vaikams, tad rekomenduočiau, pasitikslint, ar jaunieji skaitytojai viską suprato (kiek įmanoma). O šiaip tai labai labai rekomenduoju mamoms ir tėčiams perskaityt – puiki knyga.

Apnėja

“Apnėją” ėmiausi skaityti kaip grožinį kūrinį, bet atsidūriau autoriaus atsiminimuose. Nelengva tai knyga skaityt, kartu su autoriumi einame sunkiu neįgalaus žmogaus keliu – nuo pat pradžių, kai jis slidinėdamas trenkiasi į stulpą ir susilaužo kaklą, per ligonines, skausmus, emocijų sproginėjimus, neviltį, viltį, nepatogumus, gėdą.

Tai labai atvira knyga, nieko neidealizuojanti knyga (alia, čia tokia gyvenimo pamoka, vedanti į nušvitimą ir panašiai). Atvirai pasakojami dalykai, kuriuos patiria žmogus, nuo krūtinės nejaunčiantis savo kūno – apie taip, kaip svyruoja tokio žmogaus spaudimas ir pakeltas stačias jis tiesiog alpsta, apie tai, kokia psichologiškai baisi tampa priklausomybė nuo aplinkinių, kai be pagalbos negali nusišlapinti, o išsituštinti yra didžiausias dienos darbas. Kaip sunku yra fiziškai, nes visas pasaulis yra arba per siauras vežimėliui arba per aukštai, o dar sunkiau psichologiškai, nes esi našta visiems, tai supranti ir velniškai dėl to pyksti. Apie tai, kaip visi pamažu grįžta į savo gyvenimus, o tu lieki savo apgailėtinam kūne, nes per greit pavargsti, per lėtai judi, viskas per daug sudėtinga.

Knyga, kurią reikėtų perskaityt tiek neįgaliam žmogui, tiek jį slaugančiam, nes joje yra labai daug tik mintyse pasakomų žodžių, kurie, jei būtų pasakomi garsiai padėtų išvengti tūkstančio ir vieno nesusipratimo, paaiškintų nuotaikas, pykčius ir išsišokimus. O aplinkinius gal pripildytų kantrybės. Nes vienintelis išsigelbėjimas tikriausiai yra susitaikymas ir įvertinimas net mažiausio įmanomo gero dalyko.

______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Terra Publica

Numylėtinė

Šį savaitgalį jaučiuos kaip trenkta maišu, tai nusprendžiau, kad reikia man kokių lengvų skaitinių, kur nereikia per daug galvos sukt – tad traukiau trilerį iš lentynos, taip ir perskaičiau dviem prisėdimais. Patiko, geras, nėr visokių nereikšmingų dialogų (gal tik krislelis), biškį autorė skaitytoją paklaidina, kad nebūtų viskas ten super aišku – viskas ko reikia geram ir greitam trileriui.

Pats veiksmas vyksta tamsioje miško trobelėje, kur uždaryta gyvena Lena ir du jos vaikai. O gal ir ne jos, ką gali žinot. Pradingusios dukros, taip pat vardu Lena, iki šiol laukia Matas ir jo žmona, tad išgirdę apie ligoninėje atsidūrusią automobilio sužalotą panašaus amžiaus moterį, kurią jos dukrelė taip pat šaukia Lena, kuo skubiausiai lekia jos atpažinti.

Čia tas pat žmogus, ar ne? Ar Lena yra vaikų motina? O kas vaikų tėvas? Žodžiu, mįslių užteks iki knygos pabaigos, net jei ir įtarsite, kas tas didysis niekadėjas. Na, ir tikėkimės, kad aukų nebus daugiau nei reikalauja žanras, nelabai man patinka, kai skerdžiami visi, kas pakeliui pasitaiko, kaip buvo “9 kape”.

__________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai

Jonas Valančiūnas: su kamuoliu – paskui svajonę

Kadangi turiu visokių lyčių ir amžių vaikų, tai ir knygų skaitau pačių įvairiausių. Šią skaičiau dar ir prisimindama savo vaikystės kultinę knygą “Žalgirio vyrai”, kurią vartydama bandydavau išsirinkti, kuris “Žalgirio” vyras pats gražiausias (net dabar juokinga). Gražuolių konkursas būdavo. Sunkiai sekdavos su tais rinkimais, kiek atsimenu, nes, matyt, gražuoliai nelabai mano skonio buvo.
Šios knygos tikslas tikriausiai turėtų būti per Jono Valančiūno gyvenimo istoriją papasakoti, kaip galima iš mažo paprasto berniuko užaugti didele žvaigžde ir milijonierium. Tik kad tie pramuštgalviai perskaitę nelabai prisimena, o gal knygoje per mažai akcentuota, kiek iki tų milijonų kibirų prakaito išlieta, kiek reikia valios, užsispyrimo ir t.t. Na, bet tikriausiai, kaip aš skaitydama “Žalgirio vyrus” ieškojau gražuolių, taip mano sūnus, perskaitęs šitą prisimena, kokia buvo pirmoji Jono mašina, kaip jis išdykavo su draugais ir vienas pirmųjų Utenoje turėjo motorolerį su primontuotu magu. Žodžiu, kas ko ieško, tas tą ir randa.

Šiaip man patiko, kad autorius užsimena apie finansinius dalykus, pvz., kiek mokesčių nuo savo pirmos diiiidelės algos Jonas turėjo sumokėti ir kas jam liko, apie tai, kaip NBA jaunuosius turtuolius moko, kaip elgtis su finansais, ko vengti ir t.t. Taip gražiai nuima rožinius akinius ir įmeta į prakaito kibirą. Na, tikiuosi, kad bent pasąmonėj kažkur nugulė finansinio raštingumo pamokėlė.

Tiesa, mamos, kurios tikisi, kad bus kažkokia paskata mokslų prasme – na, kad Jonas gerai mokės ir buvo geras krepšininkas, tai gal nelabai. Su mokslais išsisukta čia. Bet labai daug kalbama apie Jono paprastumą, nuoširdumą ir gerą širdį apskritai, ir kiek durų šie būdo bruožai bei neišpuikimas jam atidarė. Sužvaigždėti ir pasikelti, žinia, labai paprasta. Tad po daugelio metų gražiausiu “Žalgirio vyru” skelbiu Joną Valančiūną. Case closed. 🙂

Faina, gerų emocijų pilna knyga.

_______________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

The Other Americans

Kažko kitokio tikėčiaus iš knygos pavadinimu “Kiti amerikiečiai’. Labiau kažko apie diskriminaciją rasiniu, etniniu, gal lytiniu pagrindu. Šiek tiek buvo kažkokios užuominos, bet ne tiek, kad pateisintų tokį pavadinimą. Tai šia prasme galima sakyti, kad knyga nuvylė, nes iš tikro labiausiai tai yra šeimos istorija, ok, šeima yra imigravusi į JAV, pabėgusi iš Maroko, bet tai, kas jiems nutinka, nesusiveda į imigranto statusą. Man labiau viskas susivedė į tiesiog situaciją, susiklosčiusias aplinkybes, ginčus ir nesutarimus su kaimynais ir šiaip meiles, ir nemeiles.

Taigi, viskas prasideda nuo to, kad šeimos galva, vyras ir tėvas yra mirtinai partrenkiamas pralekiančio automobilio. Iš čia ir vyniojamas siūlų kamuolys – kurį biškį pavynioja žuvusiojo žmona, biškį dukra, biškį kaimynas, biškį policininkė ir t.t. Taigi visų jų pasakojama istorijos, dažnai nelabai ką turinčios bendro su pagrindine istorija (kas mane šiaip knygose, ypač į detektyvą linkusiose labai užknisa), ir suveda, kas ten tamsią naktį neapšviestoj gatvėj atsitiko. Beje, nors aš pasižymiu išankstiniais žudikų spėjimais, šioj knygoj žudikas bado akis ir labai anksti. Irgi neprideda knygai pliusų. Kaip ir besisukanti mintis, ar autorė norėjo detektyvą parašyt ar kažkokią jaunos moters (dukros) gyvenimo dramą.

Žodžiu, suklausiau, bet kad labai rekomenduočiau, nepasakysiu. Net neapsisprendžiu dvi žvaigždės ar trys. Jei trys, tai tikrai su minusu.

Lighter Than My Shadow

Amazon.com: Lighter Than My Shadow (9781941302415): Green, Katie: Books Knyga, kurioje labai jautriai ir subtiliai pasakojama knygos autorės, turinčios valgymo sutrikimų istorija. Nuo ko viskas prasidėjo (labai neutralaus ir, atrodo, nekalto), iki kur nusirito ir koks ilgas ir sudėtingas buvo kelias iki bent jau pakenčiamos būklės ir savijautos. Kaip sako pati autorė, knyga atsirado todėl, kad ji būtų pati norėjusi turėtį tokį savo sutrikimo “manualą”. Skaitant labai jaučiasi, kad išgyventas kiekvienas paveikslėlis ir kiekvienas žodis – šito neišgyvenęs taip neparašysi ir nenupieši. Įvaizdinti visi demonai ir visur persekiojantys slegiantys juodi debesys. Niekada nebūčiau pagalvojus, kad valgymo sutrikimų kamuojamas žmogus nebegali nuspręsti, kada yra alkanas, o kada ne, kiek suvalgyti yra normalu, o kur jau persirijimas. Viskas, kas susiję su maistu tampa labai sudėtingu reikalu.

Sakyčiau, ši grafinė novelė yra pati geriausia terapinė priemonė turinčioms šių sutrikimų – tiesiog kaip viltis, kad yra šviesa tunelio gale ir kad galima iš tos būsenos išeiti, o tėvams ir visiems aplinkiniams – kad būtų galima geriau suprasti sergantį žmogų, perskaityti ko kūno kalbą, greičiau užduoti klausimus, greičiau pajusti, kada laikas įsikišti ir sustabdyti.

Ech, skanaus skaitymo ir būkite sveiki.

Melagingas suaugusiųjų gyvenimas

Pirmiausia, tai aš esu didelė Ferrantes tetralogijos fanė. Ne visų dalių vienodai (labiausiai man patiko pirmoji dalis), bet fanė. Antriausiai, “Apleisties dienos” man beveik nepatiko net, jei nebūtų Ferrante, tai net visai nepatiktų. Na, o “Melagingas suaugusių gyvenimas” (mama mia, koks nuostabus pavadinimas) man yra kažkas tarp “Nuostabiosios draugės” ir “Apleisties dienų”.

Suprantu, kad kažkaip tai reikia atskleisti tą neapolišką mentalitetą, bet dieve mano, tos visos dramos dėl nieko ir apie nieką mane varė iš proto. Noriu apyrankės, dabar jau nebenoriu, imk tu, dabar atiduok atgal, pasilaikyk, grąžink, neberodyk man jos akyse. Galima išprotėt. Kokiom skandinaviškam romane apyrankė tikriausiai tiesiog būtų pagulėjusi dėžutėje ar ant naktinio stalelio. Vis dėlto nor ir erzinančiai, Ferrante taip talentingai skaitytoją vedžioja po tas dramas, kad aš jau keliose vietose įsivaizdavau, kaip klykiu visiems užsikišt, baisiausiai keikiuosi ir net mušuosi. Nors vietomis tikrai pabosta, vis tiek negali neįsijausti.

Bet jei pakilsime virš to verdančio neapolietiško katilo, išvysime mergaitės transformaciją. Kelionę iš iliuzinio šviesaus vaikystės pasaulio, pilno meilės, supratimo ir švelnumo, į šešėliuotą, juslingą paauglystės ir brendimo kelią, kuris, kaip jau rašiau, pilnas intrigų, melagysčių, pavydo, brutalumo, isterijų, bandymo suprasti savo seksualumą, išbandymų ir eksperimentų su besikeičiančiu kūnu.

Knygos veikėjų tarpe sunkiai rasite simpatingų, tačiau man tie bjaurieji simptiški savo bjaurumu – ypatingai įdomi pasirodė pagrindinės veikėjos teta Vitorija.

Tai tokie dviprasmiški įspūdžiai. Bet, jei autorė tęs knygą, kas tikėtina pagal taip staigiai nukirstą pabaigą, tikrai skaitysiu toliau.

_______________________

Už knygą dėkoju leidyklai Alma Littera

Viskas bus gerai

Pirmiausia, smagu skaityti serbų autorės knygą, nuolatos galvoju, kad reikia plėsti skaitomų autorių geografiją. Jasminka Petrovic yra parašius virš trisdešimties knygų vaikams ir paaugliams, dalyvauja daugybėje vaikų vaizduotę ir kūrybiškumą skatinančių projektų, yra Serbijos radijo ir televizijos vaikų laidos scenaristė ir visaip kitaip turi daug ryšių su vaikais. Ir tai labai stipriai justi šioje jos knygoje, kurią skaičiau ir niekaip nesugalvojau, kokiai kategorijai reiktų priskirti.

Ta mintis nuolatos sukosi galvoje, nes knyga tikrai vienaip bus perskaityta paauglių, kitaip suaugusių, tad gal geriausia būtų skaityti kartu (nors gal vargiai įmanoma) arba bent padiskutuoti su jaunuoju skaitytoju – nes knygoje yra labai daug politinio konteksto – Balkanų karo, Srebrenicos motyvo, religinės nesantaikos problemų, Balkanų karo pabėgelių, o paskui jau ir Sirų kelionės per Europą (na, šiuos įvykius gal vaikai jau kažkiek ir būtų girdėję). Vien perkaičius tikriausiai atrodo, kad čia gal per daug, per sunku ir per sudėtinga, bet iš tikro, autorė visas šias temas labai gražiai supina į tekstą, įterpia tarp paaugiškų ir šeimos problemų, ir visas šitas pajuodęs debesis kažkaip pamažėl sklaidosi, šviesėja, autorė skaitytoją kartu su knygos herojais veda iš aklavietės, iš konflikto, atgal ant knygos viršelios, sakančio “Viskas bus gerai”.

Tikrai labai patiko, gražiai, jautriai be moralizavimo sudėliotas tekstas, rekomenduočiau net suaugusiems būtinai paskaityti (ypač dėl kūrinio formos), nes kaip ir reiktų paskui padiskutuoti su tuo jaunuoju skaitytoju.

_____________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Debesų ganyklos”

PS Jei dėl rekomenduojamo amžiaus, tai net nežinau, gal sakyčiau nuo kokių 14? Jei skaitėt, parašykit, kaip jums atrodo.