Kadangi turiu visokių lyčių ir amžių vaikų, tai ir knygų skaitau pačių įvairiausių. Šią skaičiau dar ir prisimindama savo vaikystės kultinę knygą “Žalgirio vyrai”, kurią vartydama bandydavau išsirinkti, kuris “Žalgirio” vyras pats gražiausias (net dabar juokinga). Gražuolių konkursas būdavo. Sunkiai sekdavos su tais rinkimais, kiek atsimenu, nes, matyt, gražuoliai nelabai mano skonio buvo.
Šios knygos tikslas tikriausiai turėtų būti per Jono Valančiūno gyvenimo istoriją papasakoti, kaip galima iš mažo paprasto berniuko užaugti didele žvaigžde ir milijonierium. Tik kad tie pramuštgalviai perskaitę nelabai prisimena, o gal knygoje per mažai akcentuota, kiek iki tų milijonų kibirų prakaito išlieta, kiek reikia valios, užsispyrimo ir t.t. Na, bet tikriausiai, kaip aš skaitydama “Žalgirio vyrus” ieškojau gražuolių, taip mano sūnus, perskaitęs šitą prisimena, kokia buvo pirmoji Jono mašina, kaip jis išdykavo su draugais ir vienas pirmųjų Utenoje turėjo motorolerį su primontuotu magu. Žodžiu, kas ko ieško, tas tą ir randa.
Šiaip man patiko, kad autorius užsimena apie finansinius dalykus, pvz., kiek mokesčių nuo savo pirmos diiiidelės algos Jonas turėjo sumokėti ir kas jam liko, apie tai, kaip NBA jaunuosius turtuolius moko, kaip elgtis su finansais, ko vengti ir t.t. Taip gražiai nuima rožinius akinius ir įmeta į prakaito kibirą. Na, tikiuosi, kad bent pasąmonėj kažkur nugulė finansinio raštingumo pamokėlė.
Tiesa, mamos, kurios tikisi, kad bus kažkokia paskata mokslų prasme – na, kad Jonas gerai mokės ir buvo geras krepšininkas, tai gal nelabai. Su mokslais išsisukta čia. Bet labai daug kalbama apie Jono paprastumą, nuoširdumą ir gerą širdį apskritai, ir kiek durų šie būdo bruožai bei neišpuikimas jam atidarė. Sužvaigždėti ir pasikelti, žinia, labai paprasta. Tad po daugelio metų gražiausiu “Žalgirio vyru” skelbiu Joną Valančiūną. Case closed. 🙂
Faina, gerų emocijų pilna knyga.
_______________________________________
Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”
Prisipažinsiu – lengviausias būdas suvilioti mane knyga yra užsakyti knygos viršelį pas Zigmantą Butautį. Na, dar kažkokių ten susižavėjimo šuksnių ir nuogirdų nugirdau apie šią naują knygą, bet svarbiausias čia viršelis, kurio mintis atsiskleidžia kantriausiems iki galo perskaičiusiems, o tada viršelis tik dar gražesnis tampa.
Sauliaus Tomo Kondroto nebuvau skaičius ir visai neturėjau nei lūkesčių, nei įsivaizdavimų. Nėra pats lengviausias skaitymas, apsirgus, kai smegenų apsukos sulėtėjo iki minimumo, net atidėjau knygą į šalį – skaityti tąsų ir tirštą tarsi medus tekstą reikia biškį šviesesnės galvos. O bet tačiau, kai jau skaičiau – kaip mane apžavėjo tie tekstai!
Aš niekaip nesugebėčiau nupasakoti apie ką jie yra, o ką jie reiškia tai iš viso būtų galima dieną naktį diskutuoti, bet svarbiausia yra tai, kad skaitydama nuklydau į kažkokį paralelinį pasaulį su savom taisyklėm, mažai plepesio ir daug tylaus žiūrėjimo į ne visai fizikos dėsniams pasiduodančią būtį. Gal keistai nuskambės, bet skaitymo nuotaika man buvo labai panaši į ką tik perklausytos (bet dar nenugulusios į įrašą) Arthur C. Clark 2001 m. Odisėjos nuotaiką. Kaip ir odisėjos herojus astronautas, išjungus dirbtinį intelektą, yra visiškoje vienumoje ir nežinioje, taip ir Kondroto veikėjai man pasirodė besą kažkokiuose nežinomuose kosmosuose, kuriuose laikas nepasiduoda įprastai tėkmei.
Tiesa, šiandien dar kartą prisipažinsiu – labiausiai man patiko trumpieji apsakymai, ilguosiuose man kartais buvo sunku išlaikyti mintį ir dėmesį, kai tuo tarpu trumpieji turi daug žaismės ir pradėjus skaityti kiekvieną laukdavau kaip žavingai viskas susidėlios ir sukris į vietas.
Už knygą dėkoju leidyklai Tyto alba, už viršelį dar kartą Zigmantui Butaučiui, o knygą rekomenduoju literatūros gurmanams.
Knyga, kurioje labai jautriai ir subtiliai pasakojama knygos autorės, turinčios valgymo sutrikimų istorija. Nuo ko viskas prasidėjo (labai neutralaus ir, atrodo, nekalto), iki kur nusirito ir koks ilgas ir sudėtingas buvo kelias iki bent jau pakenčiamos būklės ir savijautos. Kaip sako pati autorė, knyga atsirado todėl, kad ji būtų pati norėjusi turėtį tokį savo sutrikimo “manualą”.
Skaitant labai jaučiasi, kad išgyventas kiekvienas paveikslėlis ir kiekvienas žodis – šito neišgyvenęs taip neparašysi ir nenupieši. Įvaizdinti visi demonai ir visur persekiojantys slegiantys juodi debesys. Niekada nebūčiau pagalvojus, kad valgymo sutrikimų kamuojamas žmogus nebegali nuspręsti, kada yra alkanas, o kada ne, kiek suvalgyti yra normalu, o kur jau persirijimas. Viskas, kas susiję su maistu tampa labai sudėtingu reikalu.
knyguziurkes.com 