Pirmiausia, tai aš esu didelė Ferrantes tetralogijos fanė. Ne visų dalių vienodai (labiausiai man patiko pirmoji dalis), bet fanė. Antriausiai, “Apleisties dienos” man beveik nepatiko net, jei nebūtų Ferrante, tai net visai nepatiktų. Na, o “Melagingas suaugusių gyvenimas” (mama mia, koks nuostabus pavadinimas) man yra kažkas tarp “Nuostabiosios draugės” ir “Apleisties dienų”.
Suprantu, kad kažkaip tai reikia atskleisti tą neapolišką mentalitetą, bet dieve mano, tos visos dramos dėl nieko ir apie nieką mane varė iš proto. Noriu apyrankės, dabar jau nebenoriu, imk tu, dabar atiduok atgal, pasilaikyk, grąžink, neberodyk man jos akyse. Galima išprotėt. Kokiom skandinaviškam romane apyrankė tikriausiai tiesiog būtų pagulėjusi dėžutėje ar ant naktinio stalelio. Vis dėlto nor ir erzinančiai, Ferrante taip talentingai skaitytoją vedžioja po tas dramas, kad aš jau keliose vietose įsivaizdavau, kaip klykiu visiems užsikišt, baisiausiai keikiuosi ir net mušuosi. Nors vietomis tikrai pabosta, vis tiek negali neįsijausti.
Bet jei pakilsime virš to verdančio neapolietiško katilo, išvysime mergaitės transformaciją. Kelionę iš iliuzinio šviesaus vaikystės pasaulio, pilno meilės, supratimo ir švelnumo, į šešėliuotą, juslingą paauglystės ir brendimo kelią, kuris, kaip jau rašiau, pilnas intrigų, melagysčių, pavydo, brutalumo, isterijų, bandymo suprasti savo seksualumą, išbandymų ir eksperimentų su besikeičiančiu kūnu.
Knygos veikėjų tarpe sunkiai rasite simpatingų, tačiau man tie bjaurieji simptiški savo bjaurumu – ypatingai įdomi pasirodė pagrindinės veikėjos teta Vitorija.
Tai tokie dviprasmiški įspūdžiai. Bet, jei autorė tęs knygą, kas tikėtina pagal taip staigiai nukirstą pabaigą, tikrai skaitysiu toliau.
_______________________
Už knygą dėkoju leidyklai Alma Littera
knyguziurkes.com 