Clap When You Land

Turėjau audio bloką, tai pasiėmiau klausyt, kas klausos. Nors irgi grėsė mest, nes labai jau erzino vienos įskaitytojos agresyviai verksmingas balsas. Suprantu, kad reikia išraiškingai skaityt, nu, bet nebūtina išlot visą knygą.

Knyga pasakoja dviejų merginų, kurios iki aviakatastrofos nežinojo, kad jos yra susijusios istoriją. Viena mergina, JAV emigranto iš Dominikos Respublikos duktė, kurios gerovė visiškai priklauso nuo tėvo siunčiamų pinigų, kita – JAV pilietė, kurios imigrantas tėvas kartą per metus skraido į Dominiką aplankyti savo giminių. Ir staiga, katastrofa. Staigiai nutrūkę žmonių gyvenimai arba atskleidžia, arba nežinion nusineša visas jų paslaptis. Nebespoilinsiu, kas atsitiks šiom dviem, iki tol nežinojusiom apie viena kitą.

Ne šedevras kažkoks, kad neilga, tai ir suklausiau. Gal labiausiai įstrigo dominikietės situacijos beviltiškumas, kai nuplaukia išsilavinimas, saugumas, nes tuoj aplink gražią našlaitę sparną pradeda rėžt nusikaltėliai, kuriems tėvam mokėdavo duoklę, kad neliestų dukters, nuplaukia visa ateitis ir svajonės mokytis valstijose. Na, ir žinoma, dvigubas emigrantų gyvenimas ten ir čia, kuris jau ne pirmoje knygoje “atskleidžiamas”. Pagal pabaigą tai net gali knyga taikyt į YA, bet ir man ta pabaiga suėjo, nes noris gi, kad kartais rožiniai baigtųs.

Trys moterys

Nusprendžiau, kad užteks čia tąsytis su šita knyga, rašom postą ir pamirštam. Kiek suprantu iš įvairiausių atsiliepimų – šią knygą arba myli, arba ji dzin. Ir, kad ir kaip būtų liūdna, iš pasidalintų įspūdžių darosi vaizdas, kad ji tokia savotiškai diagnostinė – jei buvai vaikystėj ar paauglystėj gerokai pagruzinta ir paėsta tėvų, niekada nebuvusi pakankamai gera ir nusipelnius būt mylima tokia, kokia esi, tai knygoje tikrai surezonuos daug dalykų. O man tik belieka padėkoti tėvams, kad vienintelį gruzinimą gavau už savo netvarkingumą (nepagydytas) ir nesidomėjimą virtuviniais reikalais (limituotai pagydytas motinystės instinkto), nes jau dešimties buvau nusprendus, kad pavalgydinti vyrą nebus mano gyvenimo tikslas. Beje, atsimenu, kaip savo daugiabučio kaimynui (sese, Ričkai) būdama absoliučios malalietkos amžiaus aiškinau, kaip aš pasiliksiu savo mergautinę pavardę (kaip ir nutiko) ir gavau eilinę diagnozę, kad joks vyras su manim nenorės ženytis. Jų problemos, kaip sakant. Taigi, dabar kreipiuosi į savo vaikystės draugę nuo darželio Ingridą – tikriausiai abi esam ganėtinai užsispyrusios ožkos, nes tu sakei, kad būsi senmergė (kiek siekia mano žinios ir esi, tiesa, ne senmergė, o tiesiog netekėjusi), o aš kad nebūsiu -ienė.

Tai pagal tai ir knygos rekomendacija. Jei viena, tai skaitykit, moterys, sako, net verkia skaitydamos ir ta rauda savotiškas išsivadavimas ir terapija, suvokimas, kad ne tu tokia viena. Aš, deja, neapsikenčiau daugiau pem puslapių skaityti nei terapiniais, nei pažintiniais tikslais. Nusprendžiau, kad gerokai per daug tų neskaitytų lentynų.

_________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.

2001: A Space Odyssey

Laikas nuo laiko vis bandau užkaišiot visokias spragas, tai Arthur C. Clarke knygą užskaityčiau už spragos užkaišymą. Knyga A.C. Clarke buvo rašoma kartu su režisieriumi S.Kubricku, kuris pagal knygą tuo pačiu metu kūrė filmą; knyga išleista netrukus po filmo pasirodymo. Ai, ir tai buvo 1964-ieji. Tai šiaip, buvo įdomu skaityti praeities knygą apie ateitį, kuri šiandien jau yra tapus tokia rimta praeitimi. Bet, matyt, turės būti 2038 (tiek, kiek metų praėjo nuo knygos išleidimo į pasaulį iki aprašomos 2001 metų ateities), kad žmonija pasiektų tokį technologijų išsivystymo ir dirbtinio intelekto lygį, apie kokį rašo knygos autorius.

Knyga prasideda prieš tris milijonus metų, kai alkanos žmogbezdžionės aptinka keistą taisyklingos formos monolitą, kuris, suprask, yra aukštesnių civilizacijų sukurtas objektas, skatinantis potencialiai būsimų protingų būtybių vystymąsi. Atsiradus monolitui, žmogbezdžionės atranda įrankius, išmoksta medžioti ir nustoja badauti.

Šokam į 1999, kai vienas mokslinikas siunčiamas alia eilinės, bet iš tikro slaptos kelionės į Mėnulį, kur amerikiečiai rausdami palydovą, aptinka mūsų jau pažįstamą monolitą, kuris, mokslininkai spėja, siunčia signalus į vieną iš Saturno palydovų. Na, ir toliau jau knygoje astronautai skrenda į Saturną, susiduria su dirbtinio intelekto, valdančio erdvėlaivį iššūkiais ir toliau nepasakosiu, nes jau, žiūriu, ir taip prispoilinau.

Buvo labai įdomu klausyt, o kadangi vis tiek apie tokius nežemiškus dalykus kai klausai, tai nesupranti iki galo, ar teisingai supranti. Tai pasigooglinau apie filmą ir apie knygos/filmo pabaigą, tai ten pasirodo, yra atskira diskusija, nes pabaiga yra atvira interpretacijoms ir kaip nori, taip gali suprasti, kokia ten jos reikšmė ir šiaip ten jau yra kosmosas, panašus jausmas, kaip kad skaitai Carlo Rovelli “Laiko tvarką” ir maždaug nuo vidurio nieko nebesupranti.

Summa summarum, labai patiko ir buvo labai įdomu ir klausyt, ir googlint, ir skaityt interpretacijas. Visada žavi tokios ateitį spėjančios fantazijos, ypač, kai jos tokios taiklios. Autoriai gal ir tikėjos greitesnio progreso, bet įsivaizduoju, kad 1964 metais 2001-ieji atrodė siaubingai toli, net ir 1990-aisiais jie toli atrodė ir net 1999 gruodžio 31 dieną nežinojom, ar bus pasaulio pabaiga kompams nesupratus, kokie čia metai atėjo.

Visai klausyčiau ir kitas odisėjas, tik gal ne audio. Kiek googlas rodo kitos dvi Odisėjos (2010 ir 3001) nėra išverstos. Jei skaitėt, ar verta toliau keliaut?