Trys moterys

Nusprendžiau, kad užteks čia tąsytis su šita knyga, rašom postą ir pamirštam. Kiek suprantu iš įvairiausių atsiliepimų – šią knygą arba myli, arba ji dzin. Ir, kad ir kaip būtų liūdna, iš pasidalintų įspūdžių darosi vaizdas, kad ji tokia savotiškai diagnostinė – jei buvai vaikystėj ar paauglystėj gerokai pagruzinta ir paėsta tėvų, niekada nebuvusi pakankamai gera ir nusipelnius būt mylima tokia, kokia esi, tai knygoje tikrai surezonuos daug dalykų. O man tik belieka padėkoti tėvams, kad vienintelį gruzinimą gavau už savo netvarkingumą (nepagydytas) ir nesidomėjimą virtuviniais reikalais (limituotai pagydytas motinystės instinkto), nes jau dešimties buvau nusprendus, kad pavalgydinti vyrą nebus mano gyvenimo tikslas. Beje, atsimenu, kaip savo daugiabučio kaimynui (sese, Ričkai) būdama absoliučios malalietkos amžiaus aiškinau, kaip aš pasiliksiu savo mergautinę pavardę (kaip ir nutiko) ir gavau eilinę diagnozę, kad joks vyras su manim nenorės ženytis. Jų problemos, kaip sakant. Taigi, dabar kreipiuosi į savo vaikystės draugę nuo darželio Ingridą – tikriausiai abi esam ganėtinai užsispyrusios ožkos, nes tu sakei, kad būsi senmergė (kiek siekia mano žinios ir esi, tiesa, ne senmergė, o tiesiog netekėjusi), o aš kad nebūsiu -ienė.

Tai pagal tai ir knygos rekomendacija. Jei viena, tai skaitykit, moterys, sako, net verkia skaitydamos ir ta rauda savotiškas išsivadavimas ir terapija, suvokimas, kad ne tu tokia viena. Aš, deja, neapsikenčiau daugiau pem puslapių skaityti nei terapiniais, nei pažintiniais tikslais. Nusprendžiau, kad gerokai per daug tų neskaitytų lentynų.

_________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.