Trys moterys

Nusprendžiau, kad užteks čia tąsytis su šita knyga, rašom postą ir pamirštam. Kiek suprantu iš įvairiausių atsiliepimų – šią knygą arba myli, arba ji dzin. Ir, kad ir kaip būtų liūdna, iš pasidalintų įspūdžių darosi vaizdas, kad ji tokia savotiškai diagnostinė – jei buvai vaikystėj ar paauglystėj gerokai pagruzinta ir paėsta tėvų, niekada nebuvusi pakankamai gera ir nusipelnius būt mylima tokia, kokia esi, tai knygoje tikrai surezonuos daug dalykų. O man tik belieka padėkoti tėvams, kad vienintelį gruzinimą gavau už savo netvarkingumą (nepagydytas) ir nesidomėjimą virtuviniais reikalais (limituotai pagydytas motinystės instinkto), nes jau dešimties buvau nusprendus, kad pavalgydinti vyrą nebus mano gyvenimo tikslas. Beje, atsimenu, kaip savo daugiabučio kaimynui (sese, Ričkai) būdama absoliučios malalietkos amžiaus aiškinau, kaip aš pasiliksiu savo mergautinę pavardę (kaip ir nutiko) ir gavau eilinę diagnozę, kad joks vyras su manim nenorės ženytis. Jų problemos, kaip sakant. Taigi, dabar kreipiuosi į savo vaikystės draugę nuo darželio Ingridą – tikriausiai abi esam ganėtinai užsispyrusios ožkos, nes tu sakei, kad būsi senmergė (kiek siekia mano žinios ir esi, tiesa, ne senmergė, o tiesiog netekėjusi), o aš kad nebūsiu -ienė.

Tai pagal tai ir knygos rekomendacija. Jei viena, tai skaitykit, moterys, sako, net verkia skaitydamos ir ta rauda savotiškas išsivadavimas ir terapija, suvokimas, kad ne tu tokia viena. Aš, deja, neapsikenčiau daugiau pem puslapių skaityti nei terapiniais, nei pažintiniais tikslais. Nusprendžiau, kad gerokai per daug tų neskaitytų lentynų.

_________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.

Gaono kodas

Jau seniai šitas pradėtas įrašas man bado akis, tai reikia galiausiai atsikratyti. Žodžiu, viskas prasidėjo maždaug nuo Knygų mugės, kur pamačiau, kad knygos pristatymo pokalbį moderuoja (jei neklystu ir ant knygos viršelio komentuoja) Rimvydas Valatka, tai kažkaip nu pagalvojau, bus kažkoks kokybės rodiklis ar panašiai, gal bent diskusija bus įdomi, nes tema įdomi. O šventas mano naivume!

Knygos pristatymas buvo visiškas pravalas, kur man reikėjo sėdėti ir išgyventi svetimą gėdą ir net nebuvo kaip pabėgt. Žodžiu, pritatyme dalyvavo dar toks vienas ponas, kuris, kaip vėliau sužinojau, veda LRT laidą “Daiktų istorijos” (nevargsiu googlindama, kas ten toks). Tai šis ponas, pasigardžiuodamasis ėmė pasakoti, kaip jis knygą perskaitė dar prieš kvietimą į pristatymą. Ne šiaip sau perskaitė, bet pasiskolino  iš knygyno (!!! nuo kada knygynas virto biblioteka?), kur esą jam kaip žvaigždei (pats įsivardino, kaip žinomumo privalumą) knygą paskolino knygyno pardavėja – greitam perskaitymui. Sėdžiu ir negaliu patikėt, kad jis čia su džiaugsmu pasakoja, kad apvogė jį į knygos pristatymą pakvietusį autorių ir dar net nesupranta, kad tai padarė! Na, kaip ir pridera, pristatymo metu knygą visaip išgyrė visi, o aš išėjau kaip įmynus į š…, vis galvodama, ar man čia vienai taip.

Vieną naktį nesisekė užmigt, tai brausindama Milžine sugalvojau, kad reik gal susipažint su tuo kodu, nereikės fizinės knygos ieškot, tuo labiau, kad tokie jausmai nekokie, pirkt tikrai nepirksiu. Iš karto pasakysiu, kad knygos neperskaičiau, nes man tiesiog neatlaikė nervai. Negalėjau patikėt, kad skaitau tokį pliurpalą. Net nesakau, kad ten tralialiuška, nes tralialiuška bent jau makes sense. Tas pagrindinis veikėjas kažkoks idiotas ir šiaip kiborgas gal bejausmis. Aš nenoriu net diskutuot apie to personažo banalius dialogus ir visišką tūpumą (galit goodreds pasisakityt). Net nebesinorėjo sužinot kažkokių įdomių dalykų (kuriuos autorius gyrėsi atradęs – oh well), susijusių su žydais – alia rinkt tuos faktus iš nesąmonių kratinio. Ačiū – ne.

Knygos skaitymo istorijos pabaiga – su viena blogere pasitikslinau, kaip viskas /baigės, maždaug pasitvirtinau, kad neverta buvo skaityt. Nes, kai jau knygos pradžioje pagrindinis veikėjas pademonstruoja savo super intelektą, tai daugiau ir nebesinori. Įsivaizdavimui – šaunusis herojus sutinka gražią merginą ir galvoji, nu, tikriausiai už trijų puslapių jis su ja permiegos. Taip ir atsitinka be jokių ten didelių pasilaužymų. Ir tūpam veikėjui, bėgančiam nuo neaiškių persekiotojų net abejonės debesėlis nepraslenka, iš kur čia tokia paslaugi didžiakrūtė meiliai besišypsanti gražuolė su jo pasu rankose atsirado (matyt, autorius konsultavosi su specialiosiomis tarnybomis, kaip durnelius galima paprastuoju būdu papais užhipnotizuoti).

Žiauriai paslaptingas trileris, sukaltas iš visų įmanomų šalbonų. Saugokitės. 

 

The Death of Vivek Oji

Čia toji, kurią vidury knietėjo mesti, bet susikaupus šiaip ne taip įveikiau. Tas perklausymas gal ir išgelbėjo knygą, kad nelabai galiu išdėt į šuns dienas, bet ir kažką apibendrint ir rašyti tingiu.

Jei labai trumpai, tai jau pavadinimas sako, kad Vivek mirė. Jo kūnas buvo numestas prie tėvų namų durų ir knygoje pasakojama, kaip visa tai atsitiko. Na, pirmojoj daly biškį užsitampoma su pasakojimu, sakyčiau tas neaiškumas ištemptas iki lygio, kai pasidaro dzin, kas tam Vivek atsitiko, o antrojoje po truputį vaizdas dėliojas, kol susidėlioja.

Nenoriu prispoilint, bet viena iš knygoje nagrinėjamų temų yra seksualinis identitetas ir tai, kaip tą identitetą priima pats žmogus, šeima ir visuomenė. Tik neskubėkite galvoti, kad nepakanačioji visuomenė paėmė Vivek ir užmušė. Būtų per paprasta ir visai nebeįdomu. Bet ir šitas mano akyse knygos negelbėja, nemanau, kad autorė su tema susidorojo – iš esmėns man knygoje ir gylio pritrūko, ir veikėjų motyvacijos, kartais ir jų adekvatumo. Tai nelabai rekomenduoju, nebent tema labai domina.

Burnt Sugar

Man Booker Longlist 2020

Nu, žoooo, nu, visai nieko gero. Žiauriai niežėjo nagai mest klausyt, bet iškentėjau dar tikėdamasi kokios pabaigos, kuri alia ten išgelbės. Niekas neišgelbėjo. Man atrodo, kad autorė bandė užgriebti labai daug temų – motinos ir dukros santykius ir nesantykius, gyvenimą ašrame, pogindyvinę depresiją, santykius su vyru, moters-menininkės, moters-mamos reikalus ir gyvenimus, senatvine demensją, bet visko tiesiog gavos per daug, nė viena tema iki galo neišvystyta. Ir buvo neįdomu. Nesuprantu, kodėl ji longliste, negi visai nebuvo iš ko rinkti? Jei kartais skaitysite, parašykit, kaip sekės, nes man visai nesisekė.

Memelio gaisras

Neieškosiu priežasčių, kodėl nepavyko su šia knyga. Negali gi visi pasirinkimai pavykti. Nekabino manęs tos novelės, nors tu ką. Ir vienaip bandžiau, ir kitaip, ir niekaip nesigavo. Gali būti, kad po sunkiasvorės prieš tai skaitytos knygos, neįtiko nei stilius, nei istorija. Oh well, gaila. Tikėjaus kažką daugiau sužinot apie savo miestą. Paleidau knygą ieškoti savo skaitytojo.

__________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

Supintos

Image result for supintos knyga

Nepatiko. Kadangi bambėdama atskleisiu turinį, tai kas planuojate vis dėlto knygą  skaityti, tai toliau NESKAITYKITE.

Žodžiu, eita gera kryptim, bet gal nelabai pavyko. Gal ir vertėjai nelabai pavyko, o gal nelabai buvo ko verst? Nu, soriukas, kai teisininkų firmos bendradarbiai vadinami “kompanjonais”??? Kas per daiktas tas kompanjonas? O kas per žodis yra “auskultuoti”? Net visažinis googlas nežino, nors pagal kontekstą ir supranti, kad turėtų būti medicininis terminas, kai stateskopu klausomi paciento plaučiai ir širdis.

Jau nuo pradžių, jaučiau, kad nieko gero, bet, kadangi plona knyga, ai, galvoju, smalsu, kaip baigsis, paskaitysiu, kaip čia tos moterys susijusios. O visa intriga tokia, kad viena paaukojo plaukus, kita padarė peruką, o trečia tą peruką nusipirko. Nu, rimtai?

Visos trys veikėjos labai vienpusiškos. Na, dar indė gal įdomi persona, bet jei esi skaičius knygų apie Indiją (A Fine Balance, pavyzdžiui, ar tą patį “Šantaramą”), tai koks ten paveikslas moters – nuotrupa charakterio kažkokia, pas kurią vis kažkaip stebuklingai atsirasdavo pinigų, neaišku, iš kur tik.

Sicilietė irgi būtų nieko, gal šitai ir mažiausiai turiu priekaištų, niekas stipriai neužkliuvo, bet jau teisininkė iš už Atlanto! Nu, tokia nuzombėjus darboholikė, kad net bloga skaityt. Mirsiu, bet dirbsiu. Įtarinėjau, kad tikriausiai kažkaip turės varyt į Indiją nušvitimui, susitikti indę heroję ir ją išvaduoti iš neliečiamųjų kastos – bet, baikit, kam čia kelionės, kai galima sujungti per peruko pirkimą. O dar tas kompanjonavimas ir pilnas tekstas neverstų angliškų terminų (executive woman), kurie tekste nuodugniai išaiškinami, lyg reiktų pasirodyt autorei, kad moka anglų kalbą (na, Prancūzijoje tai šioks toks žygdarbis, pripažinkime (autorė – prancūzė).

Taigi perskaičiau tik dėl mažos apimties. O šiaip – neverta, nebent mėgstat meloodramas, kur vyksta stebuklai ir įvykiai nebūtinai turi būt susiję.

 

Povestuvinė kelionė. Iš užmaršties gelmių

Image result for povestuvinė kelionė modiano

Kai kelios iš eilės knygos nepatinka ir jas turiu aprašyti, jaučiuosi bambeklė. Alia, bambu ir bambu, kad niekas nepatinka, niekas nebegali įtikti. Bet kad ir kaip labai stengčiausi, ir kaip labai imponuotų Nobelio premija, nu, nežinau, nežinau, nepavyko man surasti su Modiano sąlyčio taškų. Kai taip nesiseka, tai pradedu ieškoti autorių mylinčių žmonių, nes pradedu įtarnėti, kad tiesiog kažko nepagaunu, bet va, “Užšalusi jūra” Modianui meilės irgi nepajuto… Tai ir ramiau kažkaip.

Perskaičiau pirmąjį romaną, nežinau, kodėl 100 psl vadinasi romanu, bet tiek to, o tada su viltim antrą (esu, matyt, viltinga bambeklė). Nu, negalėjau patikėti. Vos ne copy paste romano struktūra: vaikinas sutinka porelę, prie jų prisiplaka, šlaistosi kartu, na tai kas, kad pirmojo romano porelė vyresnė (jie bent jau įdomesni kaip personažai), vis tiek labai panašu. Nelabai pagaunu idėjos, kodėl tokie panašūs kūriniai parinkti versti ir sudėti į vieną knygą – Modiano parašė 24 romanus, tad lyg ir yra iš ko rinktis.

Skaitydama vis galvojau, kuo čia galėčiau susižavėti, gal nuotaika, gal tuo slogiu jausmu, kuris apima skaitant. Niekaip nepavyko. Kas įdomiausia, kadangi turiu dar vieną Modiano knygą, tai iš piktumo kada nors duosiu Modiano dar vieną šansą, bet tik iki tos vietos, kai pagrindinis veikėjas sutiks paslaptingą porelę…