Barbarų belaukiant

“Maiklo K. gyvenimas ir laikai” prieš daugiau nei dešimt metų ilgam mane atbaidė nuo J. M. Coetzee skaitymo, bet, matyt, knyga vis tiek savo darbą nudirbo, nes pradėjusi skaityti Barbarus, pasijutau vėl papuolusi į tą išplaukusią ir neapibrėžtą knygos atmosferą, trumpam net vėl apėmė jausmas, kad atrakitni Coetzee knygos vėl nepavyks.

Na, bet Barbarai, nors ir nenunešė stogo, bet labai patiko. Priešingai nei su Maiklu, knygos filmas galvoje vizualizavosi ir pasistatė (filmo pagal knygą nemačiau), pavadinimas įsiprasmino ir, kaip mėgstu skambiai pasakyti – uždėjo knygai karūną – iš tikrųjų mes, net nesuprasdami, kiekvieną dieną laukiam barbarų (gal Lietuvoje net įsivaizduojame jų sulaukę) ir net nesuvokiam, kad patys kažkam barbarais esam. Pats svarbiausias dalykas jų belaukiant, patiems tais vadinamaisiais barbarais netapti.

Knygos idėja pritaikoma bet kokiai nepakančiai sistemai, besivadovaujančiai šūkiu “jei ne su mumis – tai prieš mus”. Ir visa kita jau nebesvarbu. Jei nori sisteminio užnugario, turi nulenkti galvą, taikstytis, užsimerkti, pamažu leisti sąžinei nubarbarėti. Ši knyga taip pat kalba apie žmonių bauginimo, propagandos jėgą, “tiesos” transliavimą vienu kanalu (šiandieninės Lenkijos aktualijos). Knyga, kuri niekada nepraras aktualumo, tikriausiai net tada, kai žmonės, nusiaubę ir sudeginę Žemę, išsikraustys į negyvenamą Marsą.

________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Kitokios

Tikėjaus, kad šita knyga bus psichologinis romanas, pasakojantis apie moteris, pasirinkusias neturėti vaikų. Gal aš visai netiesi, bet man ši knyga labiau susiskaitė ne kaip tokią temą nagrinėjantis tekstas, o kaip detektyvas. Na, taip, būdamos studenčiokės merginos norėjo išsiskirti iš minios ir pamaištauti prieš visuomenę, o maištui reikėjo susirasti kokią temą – geriausia šokiruojančią, taip, galiausiai ta jų grupė yra jungiamoji tema, bet vis tiek perskaičius man net nesusidarė įspūdis, kad sprendimas neturėti vaikų yra pagrindinė knygos idėja.

Paklausite tada, o tai kokia ta pagrindinė idėja tada? Na, kaip tikriausiai priklauso detektyvui – žmogžudystės ir jų motyvai. Nebuvimas motina, o gal tiesiog papraščiau – vienatvė, man tokia lyg šalutinė tema, kuri tik priduoda knygai psichologinio atspalvio. Man, žinoma, kyla klausimas, kodėl knyga sukėlė tokias diskusijas Izraelyje, juk nėra ji dvidešimties metų senumo ir kažkaip labai baisiai jau šokiruojanti. Su ortodoksų požiūriu kaip ir viskas aišku, bet nemanau, kad labai ten ortodoksai tokias knygas skaito (bet, aišku, čia dėl visko galiu klysti), negi vajus buvo sukeltas modernių žydų?

O iš tos temos, na, taip, būdamos jaunos prisiekė, na, taip susitarė, buvo tikėtina, kad atsiras susitarimo išdavikių, na, bet ko norėti, kai susitariama tokia tema? Vietoj visų nutikusių nesąmonių gal reikėjo visoms susitikti prie vyno ir pažvengti iš jaunystės kvailysčių arba bent pasitikrinti, ar kažkieno požiūris į gyvenimą nepasikeitė?

Tai jei būčiau skaičius knygą kaip detektyvą, su lūkesčiais detektyvui, tai ir suskaičius būčiau kitaip, o kai tikėjaus sunkios ir jautrios temos, tai nu, ką žinau, tada nieko gero. Tai va ir likau tokia biškį nesupratus, ar aš nesupratau, ar tiesiog knyga netinkamai supoziciuonuota. O sąmoningo pasirinkimo neturėti vaikų tema yra labai įdomi. Dar įdomiau yra tikri tokio pasirinkimo motyvai ir ar to pasirinkimo nesigailima, kai traukinys jau nuvažiavęs. Labai įdomi tema, bet jos šioje knygoje tik nuotrupos.

_______________________________

Už knygą nuostabiu viršeliu dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Mažė

“Mažė” iš tiesų labai gražiai išleista knyga – nelabai dažnai knygos suaugusiems būna iliustruotos. Dabar net pagavoju, kad tos iliustracijos tikriausiai yra pusė knygos žavesio. Kita pusė – vietoje nenustygstančioji Mažė – būsimoji madame Tussaud ir jos istorija, ypač man patiko knygos pradžia, kai autorius taip simboliškai iš mylinčios motinos glėbio Marie perveda į savotiškai makabrišką jos mokytojo pasaulį, kuriame, tarp vaškinių kūno dalių ir žmonių galvų mergaitė ras prieglobstį visam gyvenimui.

Tokia graži literatūrinė pradžia paskui išsivadėja, pats istorijos pasakojimas man pasirodė kiek per daug ištęstas – pridėta visokių nereikšmingų detalių, nieko nesakančių pasikartojančių dialogų. Tai prisipažinsiu, kad norėdama išsiaiškinti istoriją iki pabaigos, paskutinius šimtą puslapių tiesiog prabėgau akimis ir skaitydama stebėjaus, kaip kantriai neburbėdamas ją suskaitė mano vyras.

Taigi, kad perskaičiau (labiausiai paviliota Olgos Tokarczuk vardo), žinoma, nesigailiu, tikrai sužinojau daug visokių įdomių techninių detalių, kaip vaškinės figūros buvo ir yra daromos, kaip jos keliavo per istoriją ir kokios buvo “galvų” mados, be to, patiko, kaip autorius viską gražiai sudėlioja to laikmečio kontekste, bet iš kitos pusės manęs neįtikino, kad tūkstantis spetynišimtai kažkelintaisiais Marie būdama našlaitė, buvo tokia vietom akiplėša ir nesitaikanti su taisyklėmis (ypač su karališkos šeimos nariais) – kas, žinoma, yra labai žavinga, bet ar buvo įmanoma? Tai taip ir lieku pakibus tarp tikrovės ir fantazijos.

__________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”