Month: September 2021

Keliaujančio katino kronikos

~ kzL ~ Leave a comment

Prigriebiau šitą knygą į kelionę – nestora ir apie kelionę – kaip tik kelionei. Lengvutis skaitinys katinų mylėtojams, kiek primena G.Služitelio “Savelijaus dienas”, tik šis katinas ne toks aršus ir mieliau renkasi ramų namų katino gyvenimą nei patrakusius nuotykius. Na, bet toks vis tiek jis mielas ir labai katiniškai nepriklausomas, be to, visai smagu “paskaityti” katino mintis.

Bet šiaip pasidžiaugiau, kad knyga nestora, nes maždaug viskas ten lengvai nusispėja – ir kodėl katino savininkas važinėja per draugus bandydamas savo katinui rasti naują šeimininką, ir kas galiausiai ten turi atsitikti ir atsitiks, tai didelės intrigos tikėtis neverta. Labiausiai knygoje man patiko katino savininko beribė meilė savo katinui ir toks katiniškas savo augintinio supratimas, bet jei didelės silpnybės katinams nejaučiate ir mėgstat stipresnius tekstus, tai gal verta pasiieškot kito skaitinio.

__________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Bitės

~ kzL ~ Leave a comment

Na, kaip ir sako paantraštė “Bitės” – grafinė novelė apie išskirtinę merginų roko grupę. Labai ačiū Akvilei Magicdust, kad įamžino tokį sovietinės Lietuvos reiškinį, apie kurį, neįmanoma patikėti, rašė The New York Times ir merginos buvo kviečiamos koncertuoti į Ameriką!Ak, šventas vakariečių naivume, kas gi jas išleistų 1979 metais…

Nepaslaptis, kad esu grafinių novelių fanė ir džiaugiuosi bet kokia naujiena. Šioji kiek susigrojo su neseniai skaityta knyga apie Nelly Paltinienę – tos pačios sovietinių muzikantų problemos – instrumentų trūkumas, privalomos programos ir koncertai “nusipelniusioms” personoms. Taip pat Akvilė gražiai atskleidžia, ką reiškė būti moterim muzikante – kaip karjerą nutraukdavo nepatenkinti vyrai, buitis ar KGB.

Labai rekemenduoju. Skaitykim ir palaikykim lietuviškų grafinių novelių kūrėjas ir leidėjas.

Nuojauta

~ kzL ~ 1 Comment

“Nuojauta” susiskaitė rekordiškai greitai ir tas greitis tikrai buvo savotiška atgaiva. Nepaisant to greičio, knyga pajudina tikrai daug su motinyste susijusių gilių klausimų, prie kurių ir perkaičius knygą mintyse vis sugrįžtu. O klausimai tokie, apie kuriuos gal ir nelabai mėgstama, bet vis dažniau garsiai kalbama – apie motinų psichinę sveikatą, apie pogimdyvinę savijautą ir šiaip savijautą ir atskirtį auginant mažus vaikus, apie visuomenės lūkesčius motinoms ir kaltę, kad vaikas ne toks kaip visuomenė tikisi, apie motinomis tapusių moterų gyvenimą, kuriame kalbėti apie mamystės sunkumus tarsi net nepadoru, nes “kokia gi tu motina!” Ir “vaiko auginimas prasmingiausias darbas pasaulyje”.

Nors knygos tema tikrai ne naujiena (“Let’s talk about Kevin” iki šiol bijau skaityt, “Apginti sūnų” – labai patiko), man patiko, kaip knygoje bandoma papasakoti apie tikriausiai didžiausią gyvenimo lūžį, kuris įvyksta susilaukus vaikų. Kaip gyvenimas gali nušvisti vaivorykštės spalvom, bet ir gali nublokšti į visišką bedugnę, koks klaikus jausmas turėtų ištikti suvokus, kad nieko tam vaikui nejauti ir neįmanoma nieko atsukti į pirminę padėtį. Ir kokia kančia vaidinti laimės burbulo spektaklį.

Bet nepaisant visų knygos temų aktualumų ir svarbumų, vis dėlto negaliu pasakyti, kad patikėjau ir iki galo išjaučiau Blajos personažę. Suprantu visas vaikystės traumas, motinos nemeilę ir jos pačios nemeilę dukrai, bet maždaug nuo knygos vidurio pradėjau ja nebetikėti, o va dėl ko, tai niekaip nesugalvoju. Gal dėl “užstrigimo” nemeilėje ir visiško nebandymo iš tos būsenos išeiti – dėl dievo meilės, gi čia mažas vaikas, o ne monstras. Gal man pritrūko tokio suaugusio žmogaus atsakomybės prisiėmimo, kai jau nebegali nurašyti visko ant sunkumų po gimdymo, nemigos ir t.t. Kažkaip pradedi žinoti, kaip maždaug viskas baigsis – taip arba anaip ir kažkoks banalumo poskonis atsiranda.

Bet kokiu atveju knyga tikrai patiks Liane Moriarti “Big Little Lies”, Celestes Ng ir panašių knygų gerbėjoms. Man net knygos tonas vienodas, kaip ir šiose. Autorė, man atrodo, sąmoningai tą toną pasirinko, kažką apie šias knygas mini interviu knygos pabaigoje. Nu, biškį išsiplėčiau, gal užteks jau.

Činos Airon kelionės

~ kzL ~ Leave a comment

Ši knyga apgaulinga savo apimtimi. Atrodo, kad atsisėsiu, vienas ilgas vakaras ir bus baigta. O gavos taip, kad perskaičius kokį dešimtadalį knygos supratau, kad kažkaip ne tokiu tonu pradėjau skaityti, bandžiau kažką greitai greitai versti, bėgt akim ir iš to nieko nesigavo. Atsiverčiau nuo pradžios ir skaičiau iš naujo. Tikrai.

Šios knygos tekstas poetiškas ir nėra ten kur skubėti. Skaityti irgi reikia taip, kad maždaug spėtum paskui jaučių traukiamą vežimą. Pačios knygos atmosfera labai priminė Cesar Airos “Vieno keliaujančio dailniniko nutikimą” – ta begalinė kelionė Argentinos pampomis, audros ir barbarų laukimas. Epinė kelionė, kurios metu veikėjos (man jos čia buvo svarbiausios) išmoksta viena kitos kalbą, transformuojasi iš vienos kultūros į kitą (o paskui ir dar vieną) ir išgyvena, net nežinau, kaip užvadinti, ant liežuvio galo sukasi – asmenines seksualines revoliucijas. Nu, žodžiu, tik spėk skaitytojau nepasimesti.

Man atrodo, rugsėjo beprotystė nebuvo pats geriausias laikas pasirinkti knygą, kur pusė skaitymo tarp eilučių ir gražaus žodžių ir vaizdų skambėjimo. Pavargęs skaitytojas su tokia lengvai gali užmigti (aš tiesiog dėdavau į šalį, todėl taip ir išjo, kad 200 puslapių skaičiau vos ne savaitę) ir man nelengva iš tokio išblaškyto skaitymo net nuspręsti, ar patiko man knyga ar ne – vietomis patiko, vietomis nelabai, gal ir to kutūrinio konteksto pritrūko, kad iki galo ją suvokt. Bet sakyčiau, jei ne prie širdies jums “mistiški epai” – taip knygą įvardijo “The Guardian”, tai gal greičiausiai ši knyga ne jums.

___________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Balto”

Rain Dogs

~ kzL ~ Leave a comment

Šiandien liūdna diena, nes baigėsi mano romanas su Sean Duffy. Nors “Rain Dogs” ne paskutinė serialo knyga, bet iš eilės pradėjau klausyt, tik išbandžius porą nemokamai audible duotų knygų, o įsiliepsnojus meilei susipirkau visas kitas. Įsimylėjau ir Gerard Doyle airišką akcentą, garbingai stoja prie Dick Hill, įskaičiusio Kurt Wallander.

Na, apie detektyvus kaip ir viskas aišku – lavonas, tyrimas, išaiškinimas, tai kuo mane taip sužavėjo McKinty knygos? Visų pirma, man labai buvo įdomus knygos kontekstas – patys Šiaurės Airijos The Troubles kaip ir praeityje, bet pasigirti ramybe dar nelabai galima – katalikų ir protestantų grupuotės, nuolatiniai streikai, protestai ir riaušės – Carrickfergus ir Belfasto kasdienybė. Kaip ir kasdienybė Sean’ui kaskart prieš sėdant į mašiną, pasilenkus pažiūrėt, ar neprikabinta bomba. Kadangi McKinty turi gerą pūdą humoro, tai kiekvieną kartą, kai Dyffy sėda į savo beamer (BMW), autorius būtinai pamini, kaip Duffy pažiūri po mašina, iki tokio lygio, kad gresia pačiai pradėt po mašina žiūrėt.

Šiaip knygų serijos veiksmas maždaug 1980+, tai dar įprasti buvo visokie dalykai, kur dabar gal jau nebelabai. Nėra jokių mobiliakų ir dronų, labiausiai fancy dalykas – krūta mašina, na, neskaitant visokio kalibro ginklų. Na, ir chebrytė, aišku, ten pila, kad maža nepasirodys – nuo ryto iki vakaro. Maždaug “Johnny Walker in the tea, Jim Beam in the coffee.“ Darbe. “Sveikas” gyvenimo būdas daveda iki to, kad Carrickfergus skyrius (jei pamenu, beveik visas) nepavykus pasiplauti, neišlaiko fizinio pasirengimo patikrinimo. Kaip egzaminą aprašo Adrian McKinty – atskiras anekdotas.

Be kitų savo ypatybių, Duffy yra melomanas ir didis klasikos mėgėjas. Štai kaip autorius apibūdina jo muzikinį skonį: “The driver had on Radio 1, which was giving us Kylie Minogue’s “I should be so lucky”… By the song’s second verse I was already longing for an IRA ambush and by the second chorus I was dreaming of a rogue comet strike.”

Na, o labiausiai jis žavi savo nepalenkiama aistra tiesai. Dzin jam ten visokie šulai, serai, lordai ir t.t. Vienintelis autoritetas jam – tiesa. O besiaiškindamas pakeliui dar visokias užleistas ir apleistas bylas pakelia ir nupučia dulkes nuo aplaidaus kolegų darbo. Nu, žodžiu, už tai jam atleidžiamos visos nuodemės, paklydimai ir t.t. Beje, didžioji dalis jo išaiškintų bylų visuomenės akyse taip ir lieka “neišaiškintos”, nes tampa classified. Nes tai ten su MI5 reikalai, tai dar koks super secret reikalas, žinojimas apie kurį gali kainuoti gyvybę. Na, bet kaip pasakytų Duffy – “A bullet in the head will fix an incipient asthma attack every time”.

___________________________________

Už nuotikį visos gėlės Evelinai B., užrodžiusiai

Petro imperatorė

~ kzL ~ Leave a comment

Ilgokai pataupiau “Petro Imperatorės” antrą dalį, dar ilgiau užtrukau su apžvalga – ši knyga dar iš atostogų laikų ir tikrai buvo geriausia per atostogas perskaityta. Jei dar neskaitėte, tai prieš skaitant antrąją, rekomenduočiau bent jau perversti pirmąją, ypač, jei skaitant nebus galimybės pirmąją dalį turėt šalia. Kad ir kaip atrodė, kad prisimanu, apie ką pasakota pirmojoje, vis dėlto detalės pasimiršta, pvz., niekaip negalėjau prisiminti, kaip Petras atsikratė pirmosios žmonos. Na, bet čia niuansai. Tik kažkaip labai norėtųs kitą kartą turėti kantrybės ir knygą skaityti tik tada, kai ji išleista visa.

Šiaip jau antroji dalis man patiko labiau, kažkaip man ji įdomesnė pasirodė. Gal ir dėl to, kad turėjau galimybę perskaityti praktiškai vienu prisėdimu. O tada jau lieka vienas malonumas pasinerti į Kristinos Sabaliauskaitės bandymą suprasti Imperatorę kaip moterį, kaip žmogų, nėščią tampomą po stepes ir Vakarų Europą, kantrią vyrui lakstant pagal jaunų moterų sijonus, įsibauginusią dėl savo ir savo mergaičių saugumo, kenčiančią dėl prarastų vaikų, neatpažįstančių savo motinos. Ši knyga yra įtakingiausios Rusijos moters karūnos suteiktos jėgos ir tos pačios karūnos bejėgystės refleksija, išjausta ir išrymota ties kiekvienu niuansu.

Vis galvoju, kaip čia mus ištiko tokia laimė turėti tokią rašytoją. Užsispyrėliškai nenorintiems pripažinti K.Sabaliauskaitės populiarumo, siūlyčiau paįsivaizduoti, jei ji būtų latvių ar estų rašytoja, kaip garantuotai dejuotome: “O kodėl pas mus niekas taip negali parašyti?”. K. Sabaliauskaitė yra viena iš rašytojų, kuri man gerąja prasme išplovė smegenis – po jos knygų tikrai kitaip žiūriu į mūsų istoriją, kitaip matau Vilnių. Už tai autorei esu labai dėkinga.