Nuojauta

“Nuojauta” susiskaitė rekordiškai greitai ir tas greitis tikrai buvo savotiška atgaiva. Nepaisant to greičio, knyga pajudina tikrai daug su motinyste susijusių gilių klausimų, prie kurių ir perkaičius knygą mintyse vis sugrįžtu. O klausimai tokie, apie kuriuos gal ir nelabai mėgstama, bet vis dažniau garsiai kalbama – apie motinų psichinę sveikatą, apie pogimdyvinę savijautą ir šiaip savijautą ir atskirtį auginant mažus vaikus, apie visuomenės lūkesčius motinoms ir kaltę, kad vaikas ne toks kaip visuomenė tikisi, apie motinomis tapusių moterų gyvenimą, kuriame kalbėti apie mamystės sunkumus tarsi net nepadoru, nes “kokia gi tu motina!” Ir “vaiko auginimas prasmingiausias darbas pasaulyje”.

Nors knygos tema tikrai ne naujiena (“Let’s talk about Kevin” iki šiol bijau skaityt, “Apginti sūnų” – labai patiko), man patiko, kaip knygoje bandoma papasakoti apie tikriausiai didžiausią gyvenimo lūžį, kuris įvyksta susilaukus vaikų. Kaip gyvenimas gali nušvisti vaivorykštės spalvom, bet ir gali nublokšti į visišką bedugnę, koks klaikus jausmas turėtų ištikti suvokus, kad nieko tam vaikui nejauti ir neįmanoma nieko atsukti į pirminę padėtį. Ir kokia kančia vaidinti laimės burbulo spektaklį.

Bet nepaisant visų knygos temų aktualumų ir svarbumų, vis dėlto negaliu pasakyti, kad patikėjau ir iki galo išjaučiau Blajos personažę. Suprantu visas vaikystės traumas, motinos nemeilę ir jos pačios nemeilę dukrai, bet maždaug nuo knygos vidurio pradėjau ja nebetikėti, o va dėl ko, tai niekaip nesugalvoju. Gal dėl “užstrigimo” nemeilėje ir visiško nebandymo iš tos būsenos išeiti – dėl dievo meilės, gi čia mažas vaikas, o ne monstras. Gal man pritrūko tokio suaugusio žmogaus atsakomybės prisiėmimo, kai jau nebegali nurašyti visko ant sunkumų po gimdymo, nemigos ir t.t. Kažkaip pradedi žinoti, kaip maždaug viskas baigsis – taip arba anaip ir kažkoks banalumo poskonis atsiranda.

Bet kokiu atveju knyga tikrai patiks Liane Moriarti “Big Little Lies”, Celestes Ng ir panašių knygų gerbėjoms. Man net knygos tonas vienodas, kaip ir šiose. Autorė, man atrodo, sąmoningai tą toną pasirinko, kažką apie šias knygas mini interviu knygos pabaigoje. Nu, biškį išsiplėčiau, gal užteks jau.