Šiandien liūdna diena, nes baigėsi mano romanas su Sean Duffy. Nors “Rain Dogs” ne paskutinė serialo knyga, bet iš eilės pradėjau klausyt, tik išbandžius porą nemokamai audible duotų knygų, o įsiliepsnojus meilei susipirkau visas kitas. Įsimylėjau ir Gerard Doyle airišką akcentą, garbingai stoja prie Dick Hill, įskaičiusio Kurt Wallander.

Na, apie detektyvus kaip ir viskas aišku – lavonas, tyrimas, išaiškinimas, tai kuo mane taip sužavėjo McKinty knygos? Visų pirma, man labai buvo įdomus knygos kontekstas – patys Šiaurės Airijos The Troubles kaip ir praeityje, bet pasigirti ramybe dar nelabai galima – katalikų ir protestantų grupuotės, nuolatiniai streikai, protestai ir riaušės – Carrickfergus ir Belfasto kasdienybė. Kaip ir kasdienybė Sean’ui kaskart prieš sėdant į mašiną, pasilenkus pažiūrėt, ar neprikabinta bomba. Kadangi McKinty turi gerą pūdą humoro, tai kiekvieną kartą, kai Dyffy sėda į savo beamer (BMW), autorius būtinai pamini, kaip Duffy pažiūri po mašina, iki tokio lygio, kad gresia pačiai pradėt po mašina žiūrėt.

Šiaip knygų serijos veiksmas maždaug 1980+, tai dar įprasti buvo visokie dalykai, kur dabar gal jau nebelabai. Nėra jokių mobiliakų ir dronų, labiausiai fancy dalykas – krūta mašina, na, neskaitant visokio kalibro ginklų. Na, ir chebrytė, aišku, ten pila, kad maža nepasirodys – nuo ryto iki vakaro. Maždaug “Johnny Walker in the tea, Jim Beam in the coffee.“ Darbe. “Sveikas” gyvenimo būdas daveda iki to, kad Carrickfergus skyrius (jei pamenu, beveik visas) nepavykus pasiplauti, neišlaiko fizinio pasirengimo patikrinimo. Kaip egzaminą aprašo Adrian McKinty – atskiras anekdotas.

Be kitų savo ypatybių, Duffy yra melomanas ir didis klasikos mėgėjas. Štai kaip autorius apibūdina jo muzikinį skonį: “The driver had on Radio 1, which was giving us Kylie Minogue’s “I should be so lucky”… By the song’s second verse I was already longing for an IRA ambush and by the second chorus I was dreaming of a rogue comet strike.”

Na, o labiausiai jis žavi savo nepalenkiama aistra tiesai. Dzin jam ten visokie šulai, serai, lordai ir t.t. Vienintelis autoritetas jam – tiesa. O besiaiškindamas pakeliui dar visokias užleistas ir apleistas bylas pakelia ir nupučia dulkes nuo aplaidaus kolegų darbo. Nu, žodžiu, už tai jam atleidžiamos visos nuodemės, paklydimai ir t.t. Beje, didžioji dalis jo išaiškintų bylų visuomenės akyse taip ir lieka “neišaiškintos”, nes tampa classified. Nes tai ten su MI5 reikalai, tai dar koks super secret reikalas, žinojimas apie kurį gali kainuoti gyvybę. Na, bet kaip pasakytų Duffy – “A bullet in the head will fix an incipient asthma attack every time”.

___________________________________

Už nuotikį visos gėlės Evelinai B., užrodžiusiai