Petro imperatorė

Ilgokai pataupiau “Petro Imperatorės” antrą dalį, dar ilgiau užtrukau su apžvalga – ši knyga dar iš atostogų laikų ir tikrai buvo geriausia per atostogas perskaityta. Jei dar neskaitėte, tai prieš skaitant antrąją, rekomenduočiau bent jau perversti pirmąją, ypač, jei skaitant nebus galimybės pirmąją dalį turėt šalia. Kad ir kaip atrodė, kad prisimanu, apie ką pasakota pirmojoje, vis dėlto detalės pasimiršta, pvz., niekaip negalėjau prisiminti, kaip Petras atsikratė pirmosios žmonos. Na, bet čia niuansai. Tik kažkaip labai norėtųs kitą kartą turėti kantrybės ir knygą skaityti tik tada, kai ji išleista visa.

Šiaip jau antroji dalis man patiko labiau, kažkaip man ji įdomesnė pasirodė. Gal ir dėl to, kad turėjau galimybę perskaityti praktiškai vienu prisėdimu. O tada jau lieka vienas malonumas pasinerti į Kristinos Sabaliauskaitės bandymą suprasti Imperatorę kaip moterį, kaip žmogų, nėščią tampomą po stepes ir Vakarų Europą, kantrią vyrui lakstant pagal jaunų moterų sijonus, įsibauginusią dėl savo ir savo mergaičių saugumo, kenčiančią dėl prarastų vaikų, neatpažįstančių savo motinos. Ši knyga yra įtakingiausios Rusijos moters karūnos suteiktos jėgos ir tos pačios karūnos bejėgystės refleksija, išjausta ir išrymota ties kiekvienu niuansu.

Vis galvoju, kaip čia mus ištiko tokia laimė turėti tokią rašytoją. Užsispyrėliškai nenorintiems pripažinti K.Sabaliauskaitės populiarumo, siūlyčiau paįsivaizduoti, jei ji būtų latvių ar estų rašytoja, kaip garantuotai dejuotome: “O kodėl pas mus niekas taip negali parašyti?”. K. Sabaliauskaitė yra viena iš rašytojų, kuri man gerąja prasme išplovė smegenis – po jos knygų tikrai kitaip žiūriu į mūsų istoriją, kitaip matau Vilnių. Už tai autorei esu labai dėkinga.