Na, nekokia iš manęs kritikė. Žiūriu, kad jei jau man patinka, tai nelabai aš ir ieškau priekabių, jei kas nors ir užkliūna, tai per daug neakcentuoju, praleidžiu pro akis, išjungiu priekabių mygtuką ir tiesiog mėgaujuosi. Taip ir su jau prieš kelias dienas perskaityta ir laukusia aprašymo Paula.
Paula, knyga, kurią Isabel Allende rašė kaip laišką savo dukrai, kai ji gulėjo priklaustyta lovoje gilios komos. Taip pat atrsirado ir pirmoji Isabel knygą Dvasių namai, tik tuomet ji rašė laišką seneliui į Čilę.
Knygoje susipina dvi linijos – Isabel Allende pasakoja savo gyvenimą, pradėdama savo mamos gyvenimu, o taip pat rašo ir savo išgyvenimus, patiriamus sėdint ligoninės koridoriuje Madride, belaukiant tų keliolikos minučių per dieną, kai bus įleista į savo dukros palatą. Aš nenoriu net užsivesti rašyti apie tai, kokia baisi tragedija yra matyti taip lėtai į kitą pasaulį iškeliaujantį savo vaiką, nes man tai taip baisu. Tos knygos vietos skaudžios ir siaubingai liūdnos, bet savo gyvenimo istoriją Isabel Allende rašo lengvai, sklandžiai, su humoru. Kartu rašo ir Čilės istoriją: apie prezidentą Salvatorę Allende, siaubingą karinį perversmą, tremtį. Labai įdomu. Kaip ir įdomu skaityti apie pirmąją rašytojos meilę – atlėpausį berniuką, pirmuosius šokius, dėdės Ramono pamokas (kai bijai, visada įsivaizduok, kad kiti bijo labiau), stulbinantį debiutą televizijoje ir literatūroje. Tokia Isabel knyga, kurioje aš negalvoju, kas yra tiesa, kas pramanyta, kas močiutės pašnibždėta, nes visa tai aprašyta stebuklingai ir tas stebuklas mane įtraukė. Dėl to ir negaliu apžavėta kritikuoti.
|mieganti|
knyguziurkes.com 
prisikaičiau čia, žiurkeleL, tavo žavesio kupinų žodžių apie Isabelle Allende, tai susigundžiau ką nors paskaityt. Lyg ir mačiau pas tėvus “Dvasių namus”… O šiaip tai žinau, iš ko pasiskolint 😉
Oioioi, iš kur imti laiko visom tom knygom, kurios stovi (ir guli, nes nebesulaukė mano rankų stovėdamos…) ir laukia, laukia, laukia…….
visada gali ir is manes pasiskolint
Na, siaip tai tave ir turejau galvoje 😀
sure 🙂