Visą praėjusią savaitę skaičiau J.C.Oates “My Sister, My Love”, ir kaip jau minėjau ankstesniajame įraše, tai buvo vienas tų skaitymų “prieš srovę”.

Ne todėl, kad buvo nuobodu (atvirkščiai, pasakojimas labai įtraukiantis), ne todėl, kad kalba buvo bloga (Oates prozos kalbinis lygmuo man visada labai imponuoja), o todėl, kad knygos pasakojimas yra tamsus , juodas.

J.C.Oates apskritai nerašo lengvų, šviesių “feel-good” knygų, ji visada pasirenka pasakoti apie tamsiąsias žmonių puses, apie disfunkcines šeimas, apie tai, kas slepiama po blizgančiu išpuoselėtu fasadu (“Blonde”, “Gravedigger’s Daughter”, “Beasts”), ir “My Sister, My Love” nėra išimtis.

Knyga įkvėpta tikrų įvykių- 1996 antrąją kalėdų diena buvo nužudyta mažoji grožio karalienė šešiametė JonBenet Ramsey. Internete pilna jos nuotraukų, į kurias žiūrint baisiai suspaudžia širdį. Nevaikiškai išpuošta, išdažyta mergaitė, už kurios tokį begalinį ir atgrasų seksualizavimą, jos pavertimą objektu, daiktu atsakingi tiek tėvai, tiek media, tiek nesveikas visuomenės požiūris. Bet grįžtu prie pačios knygos.

Knygoje pasakojama apie vieną amerikietišką šeimą, kur tėvas tarsi koks dendis vilioja visas aplink jį esančias moteris, bando atrodyti daug protingesnis nei esąs iš tikrųjų, nuolat neteisingai cituojantis lotyniškas sentencijas, nuolat sakantis vaikams, kad juos labai myli, bet niekaip nesugenbantis NĖ KARTO nueiti į čiuožimo varžybas, kur jo dukrelė Bliss (iš tikrųjų jos vardas Edna Louise, bet mama sumanė, jog dukrai reikia sceninio vardo) skina pergalę po pergalės.

Bliss mamos tikslas yra kopti visuomenės laipteliais, bendrauti su kuo įtakingesniais žmonėmis, o pasiekti tą statusą galima per savo vaikus: Vyresnėlis Skyler yra siunčiamas pas įtakingų žmonių vaikus žaisti, o mažoji Bliss ruošiama tapti dailiojo čiuožimo čempione, jos plaukai nuolat šviesinami, jai leidžiami “vitaminai”, ji gauna kone po saują tablečių nuo visokių psichiatrinių tikrų ir išgalvotų sutrikimų, ir ji sukandusi dantis kenčia skausmą kojoje, bet apie tai niekam nesako, nes tol, kol ji čiuožia, tol ją mama ir tėtis myli. Bliss vis klausia “Jei aš nukrisiu per varžybas, ar mane kas nors po to mylės?”

Knyga parašyta iš Bliss brolio Skyler pozicijos. Kai jis pradeda savo pasakojimą, sužinome, kad jam jau beveik dvidešimt metų, o nuo tos nakties, kai mažoji sesė Bliss buvo nužudyta jau praėjo dešimt metų. Ir nors tiek daug metų praėjo, žmonės, laikraščiai, blogai vis dar spekuliuoja, kas galėjo būti mažosios Bliss žudikas. Mama Betsey? Tėvas? Kaiminystėje gyvenantis pedofilas? O gal pats devynmetis Skyler?

Būtent tėvų elgesys su vaikais ir buvo ta priežastis, kodėl skaičiau it “prieš srovę”. Kadangi aš ir mano sesė turėjom pačią gražiausią vaikystę (su besąlygiška meile, su ilgomis vasaros atostogomis Nidoje, su apkabinimais, su “Myliu”, su serbentų puslitriniais “slovikiukais” ir šaltais blynais prie jūros, su sekmadieniniasi pasivaikščiojimais su tėvais po parkus, muziejus ir dailės galerijas, su mamytės pieštomis popierinėmis princesėmis ir tėvelio daromomis juodai baltomis nuotraukomis, su kasdieniniu klausimu tėvams “Ką parnešėt?”, kai jie po darbo (skirtingai nuo knygoje aprašomų tėvų)kasdien grįždavo namo), skaityti apie VISIŠKAI kitokią, tamsią vaikystę buvo labai sunku.

Nė vienas iš tėvų nė karto neparodė simpatiško bruožo. Tėvas Bix nuolat žada vaikus kur nors nusivesti, ką nors su jais nuveikti, bet niekada to nepadaro, motina Betsey visą savo laiką skiria mažajai Bliss, bet tik todėl, kad tai jai pačiai duoda naudos, tik todėl, kad Bliss yra įrankis taip laukiamam statusui tarp amerikietiškųjų upper-class namų šeimininkių pasiekti. Kai kuriose recenzijose būtent dėl to J.C.Oates knyga ir yra kritikuojama, kad tėvai yra plokšti, teturintys tik vieną labai jau nemielą pusę, neturintys jokių kitokių bruožų. Nors man tai netrukdė.

Visų pirma, kadangi didelė knygos dalis rašyta iš mažo vaiko pozicijos, nekeista, kad būtent taip tėvai yra suvokiami.Na tikrai ne daug vaikų gali suvokti savo tėvus kaip pilnas, įvairiapuses asmenybes. Bent ja man atrodo, kad toks suvokimas atsiranda augant.

Antra, “My Sister, My Love” yra amerikietiškojo gyvenimo juoda satyra, kur spalvos gerokai sutirštintos, kur kritikuojami šokiruojančių istorijų besivaikantys žurnalistai, aukšto statuso visuomenėje ištroškusios “nusivylusios namų šeimininkės”, be galo ankstyvas vaikų pavertimas seksualiniais objektais, perdėtas dėmesys išorei grožiui ir jaunystei,  svarbiu darbu prisidengę ir nuo buvimo su vaikasis nusiplaunantys vyrai, visuomenė, kuri net nuo paprasto vaikiško užsispyrimo ar baimės gali pasiūlyti saują tablečių ir visą krūvą psichiatrinių diagnozių.  Ir žinoma, žmonių domėjimasis skandalingomis baisiomis istorijomis, kurios eksploatuoja aukas, kad patenkintų mūsų smalsumą (Mane net šiek tiek graužė sąžinė, kad ir aš internete ieškojau tikrosios istorijos veikėjos JonBenet nuotraukų, po to dar ilgai jaučiausi tarsi nešvari, kadangi ir aš neatsispyriau ir tapau to dalimi)

J.C.Oates proza nepaprastai detali, sodri, stipri ir pribloškianti. Ji žino, kaip papasakoti istoriją, ką joje nušviesti, kokiomis priemonėmis tai padaryti, ir ji šitoj knygoj, mano akimis, tai daro meistriškai.

Jei reikėtų rekomenduoti kurią nors J.C.Oates knygą, tai pirmiausia vis dėlto rekomenduočiau “Blonde”, bet ne todėl, kad “My Sister, My Love” yra prastesnė. Abi jos savotiškai tamsios ir baisios, abiejose gvildenamos panašios temos, bet “Blonde” man buvo lengviau skaityti. Gal todėl, kad nuo Marilyn Monroe mirties praėjo daug metų, gal todėl, kad ji buvo suaugusi moteris, o ne penkerių metų mergaitė, visai neturėjusi jokio kito pasirinkimo.

Bet abi knygos vienodai stiprios, abi garantuoja literatūrinius šiurpuliukus.

Pirmasis knygos sakinys: “Dysfunctional families are all alike. Ditto ‘survivors.”

O čia- fotoreportažas iš grožio konkurso mergaitėms Amerikoje. (Labai rekomenduoju pažiūrėti, paspauskit Play). Ir neskubėkim nurašyti šitų problemų Amerikai, Lietuvoje irgi garbiname tuos pačius dalykus ir organizuojame tokius konkursus vaikams.

K.Ž.G