Vakar parduotuvėje užtikau šitą vaizdelį. Kaip jums tokia kombinacija?
K.Ž.G
Month: May 2010
Pokalbis su Kristina Sabaliauskaite
Vienintelė praėjusiais metais mano skaityta lietuviška knyga buvo K.Sabaliauskaitės “Silva Rerum”. Ir, žinot, šiuo atveju kokybė tikrai atsvėrė kiekybę. 
Negaliu iki šiol atsidžiaugti, kad tokį romaną kažkas parašė lietuviškai. “Silva rerum” ilgais, atrodo, nesibaigiančiais sakiniais priminė G.G.Marquez.
Dar labai džiaugiausi, jog romane pavaizduotas miesto, o ne kaimo gyvenimas.
Ir dar KAIP pavaizduotas! Ohoho! Kiekvienas sakinys indikavo, jog autorė daug žino apie aprašomą LDK VIIa, knygoje pilna smagių detalių iš to periodo, kuris mano galvoje buvo toks labai labai difuzinis, vadovėlinis, tiesiog negyvas. O va, “Silva rerum” atgaivino tą laikmetį, nupiešė jį sodriai ir dosniai.
“Moters” žurnale galima paskaityti pokalbį su knygos autore Kristina Sabaliauskaite.
“Vienas iš impulsų buvo grožinio kūrinio forma paskatinti žmones atsigręžti į Lietuvos istoriją, inicijuoti domėjimąsi ja. Tai, kad perskaitę „Silva Rerum” žmonės į rankas vėl paima V. Drėmos „Dingusį Vilnių”, nusiperka neseniai išleistą knygoje minimą Luko Gurnickio „Lenkų dvariškį” ar eina Vilniaus gatvėmis apžiūrėti romane minimų vietų, architektūros ir meno kūrinių, užsuka į Lietuvos nacionalinį muziejų, man yra didžiausias atlygis. Buvo labai malonu, kai sužinojau, kad profesionalai pristatinėdami VU Sapiegų bibliotekos katalogą skaitė ištraukas iš romano, kur tos knygos minimos. Norėjau, kad „Silva Rerum” būtų tarsi raktas, su kuriuo rankose skaitytojas pats bandytų atrakinti mūsų praeities duris, pats keliautų ir patirtų pažinimo nuotykį.”
Autorės ir knygos internetinis puslapis yra čia
K.Ž.G
Žodynėlis įsimylėjusiems
Štai kaip būna, kai viena žiurkė rekomenduoja, o kita puola skaityt tą pačią knygą – dar vienas knygos komentaras bloge antrą kartą. Tiesa, susilaikau ir dabar neskaitau, ką parašė G., žinau, jai knyga tikriausiai buvo daug artimesnė, daug labiau išgyventa, nei man. Dar vienos knygos skaitytojos įspūdžiai apie knygą čia, ačiū kad su manim knyga pasidalino.
O manęs skaitant neapleido tas jausmas, kurį išgyvenau keletą kartų, kur nors išvažiuodama ilgesniam laikui. Tas visiškos vienatvės ir visko pradėjimo nuo nulio jausmas. Vaikų smėlio dėžės jausmas, kai sukaupęs visas jėgas (na, žinoma, kitiems net nereikia kauptis, bet man reikia) eini klausti smėlyno žaidimų kaimyno vardo – rakto į bendras smėlio pilis, durų užtrenkiančių spengiančią vienatvę. Man taip įstrigo knygoje aprašomas Z. susitikimas su jos lover, ji už jo tiesiog užsikabina ir plaukia, nes jai ten taip liūdna ir vieniša, kad į kompaniją tinka bet kas, kas apskritai tau bent žodį ištaria. Toks pažįstamas jausmas. Z. įstringa tam momente (stuck in the moment). Man net kažkaip iki galo neaišku, ar ji tikrai jį įsimylėjusi, ar jis tiesiog jai reikalingas, nes reikalingas. Neina išsiaiškinti dėl to kalbinių ir kultūrinių skirtumų. G., kaip tau atrodo?
Aha, įsivaizduoju, G., visus tavo jausmus, nerimą dėl vizų, lietuviškai tariamo tavo vardo skambesį… Tokia man ta knyga – pilna ilgesio, nesaugumo jausmo, neužtikrintumo. Arba to jausmo, kai grįžti namo ir nebepriklausai nei čia, nei ten…
|nenorinti niekur važiuoti|
Knygų žmonės Vilniuje 10: premija su kaliošais
Vilniuje šalia didelio Lietuvos geležinkelių pastato stovi maža miela skulptūrėlė, simbolizuojanti didelę meilę. Tokią didelę, kad tos meilės vardan net galima suvalgyti kaliošą. Žavinga ne tik ši Romain Gary gyvenimo detalė, bet ir motinos vos ne įkalbėta ateitis – būti didžiu žmogumi. Ir dar neįtikėtinas sugebėjimas du kartus laimėti Prix Goncourt, premiją, kuri tam pačiam autoriui gali būti įteikta tik vieną kartą. Na, Romain Gary, vieną kartą laimėjo kaip jis pats, o kitą kaip Emile Ajar. Na, šaunuolis, vienu žodžiu. Džiaugiuos, kad tinkamai pagerbtas Vilniuje.
|užsikabarojusi į kalną|
Vakaro chaosas
Kas vakarą patiriu chaosą prieš nakties ramybę, kuri dažnia būna labai apgaulinga, nes neatneša jokios ramybės, o tik transformuojasi į naktinį chaosą. Vaikų guldymo nakčiai chaosas. O čia Sandro Veronesi, kaip geriau ir benupasakosi…
“niekada nežinia, kiek užtrunka, kol užmiega vaikai, visada yra pavojus išeiti per anksti: negalėčiau pasakyti, kiek kartų per tuos metus suklydau apskaičiuodamas ir suklaidintas gal kiek gilesnio kvėpavimo, o gal tik savo skubėjimo grįžti žiūrėti kokį nors filmą ar šnekučiuotis, o kartais netgi mylėtis su Lara, neapdairiai sujudėdavau Klaudijai iš tikrųjų dar neįmigus; esu patyręs tą lėtą pasitraukimą, su sausgyslių virpesiu, ir tuos tris keturis išminuotojo žingsnius durų link, po kurių, kaip tik tą akimirką, kai jau imi atsipalaiduoti, nes ji tavęs nepašaukė – požymis, kad buvo tikrai įmigusi, nepaisant miglotos, slėpingos nuojautos, kad taip nebuvo, ir po jos kylančios baimės, kad pakilai per anksti, – ji tave pašaukia ir turi grįžti ir viską pradėti nuo pradžių.”
|iš nesibaigiančio chaoso|
Šiandien knygyne
Nežinau, ko ten trenkiausi, nes man iš tikro nieko nereikėjo. Šiaip, sielai atgaivinti 🙂 Patikrinau, Pegase Ramus Chaosas patenkintas kainuoja tuos pačius keturiolika litų – nereali kaina už nerealią knygą. Šiaip pavarčiau knygas ir pasibaisėjau kainomis. Tikrai nesu pasiruošusi pirkti už 40 lt. Mažiau kainuoja parisisiųst iš džiunglių. Na, ir dar pamačiau, kad mūsų “mėgstamas” Obuolys išleido dar vieną bestseller – Stieg Larsson Merginą su drakono tatuiruote. Na, neskaitysiu aš to vertimo. Gal ir geras, norėčiau tikėti, bet manęs lentynoje laukia angliškas variantas, tai nesikankinsiu su lietuvišku. Nors gal angliškas sudėtingas bus, tai teks labiau kankintis? 🙂 Knygą galite pamatyti ir paskaitinėti čia. 38,70 už katę maiše 🙂
|vis dėl to nusidėjus tam knygyne…|
Passe-Livres
Paskutinėmis gegužės dienomis Paryžiuje Montparnass stotyje į pasaulį bus paleista 10000 knygų. Keliautojai galės pasiimti knygas su savimi, o po to palikti jas traukinyje arba kitose stotyse. Societe Nationale des Chemins de fer 
francais (Prancūzijos geležinkeliai) žada, jog keliautojams bus pasiūlyta ir klasikos, vaikiškų knygų ir šiuolaikinių romanų.
O radus knygą, bus galima užeiti į puslapį Facebooke, kur skaitytojai dalinsis knygų skaitymo įspūdžiais
Iškart atsiprašau už klaidas, nes prancūzų kalbos mokiausi tik dvi savaites, bet noriu pasakyti jog c’est une idée merveilleuse
K.Ž.G
Trumpas įstabus Oskaro Wao gyvenimas (Junot Diaz)
Kalbinis fejerverkas.
Kitaip ir sunku aprašyti šitą knygą. Gyva, įtikinama ir dinamiška kalba. Neveltui knygos autorius Junot Diaz 2008-aisias gavo Pulitzerio premiją.
Dominikos respublika valdoma žiauriaus diktatoriaus Trujillo gyvena nuolatinėje baimėje. Pagrindinio knygos herojaus Oscaro senelis išdrįsta pasipriešinti diktatoriaus valiai ir nuo to prasideda šeimą persekiojančių baisybių grandinė. Trujillo vardu vykdyti kankinimai ir žudymai yra tokie baisūs, jog, atrodytų, neįmanoma, kad už tokius dalykus būtų atsakingas žmogus, tad žmonės mano, kad Trujillo nėra žmogus, o įsikūnijęs blogis. Kaip kitaip būtų galima paaiškinti užkeikimą fuku, skirtą Oscaro šeimai? Ar gali būti koks nors kitas paaiškinimas Oscaro mamos Belicia Cabral bėgimui į Jungtines Valstijas? Kas kita, jei ne prakeikimas sukelia Oscaro sesei Lolai norą nusiskusti plaukus ir bėgti bėgti bėgti? Kas kita jei ne fuku gali paaiškinti Oscaro baisųjį atsiradimą lemtingajame kukurūzų lauke?
Oscaro prakeikimas yra tas, kad jis yra labai apkūnus, tad juo tiesiog bjaurimasi. Jis 
nepaprastai daug domisi moksline fantastika ir fantasy (knygoje pilna nuorodų ir paralelių su šiais žanrais, pavyzdžiui, Trujillo knygoje nuolat yra vadinamas Dominikos Sauronu), rašo knygas ir didžiausias jo noras – pagaliau prarasti nekaltybę. Ir nors jis visiškai nemoka priartėti prie merginų, nors jis nuolat įsimyli nepasiekiamas, nors jis “kabina” jas keistais būdais, jis nepraranda vilties, nes nė vienas dominikietis vyras dar nemirė būdamas skaistus. (Čia nėra mano asmeninė nuomonė, o citata iš knygos) 🙂
Oscaro mama – baisi, nė kruopelytės meilės savo vaikams neduodanti, moteris. Šlykštėjausi ja, bet kai pagaliau atėjo eilė jos pasakojimui, jos žiauriam pasakojimui, pradėjau pati manyti, kad tik fuku prakeikimas gali paaiškinti visa tai, ką patyrė jo mama Belicia Cabral.
Daugelis skaičiusiųjų sako, jog tai ne tik baisi, bet ir linksma knyga, bet aš pati to linksmumo ten neįžvelgiau. Taip, kalba, išsireiškimai yra tikrai išmoningi, sąmojingi, bet pati sesers Lolos vaikino Junior lūpomis pasakojama istorija man pasirodė nepaprastai žiauri ir liūdna. Pats autorius pasakojo, kad knygą rašė labai ilgai būtent dėl joje aprašomų baisybių, nes jam pačiam buvo nedrąsu ir koktu.
Junot Diaz tekste nepaprastai daug ispaniškų žodžių ir frazių, neverstų į anglų kalbą, nes , anot autoriaus, jis norėjo skaitytojui suteikti galimybę įsijausti į imigrantiškąjį gyvenimą. Kai kurie skaitę knygą labai dėlto erzinosi, nors man visai patiko, nes suteikė pasakojimui autentiškumo. Tiems, kurie nori, yra trumpas žodynėlis, padėsiantis suprasti.
Ar įmanoma panaikinti fuku? Knygoje rašoma: “But if these years have taught me anything it is this: you can never run away. Not ever. The only way out is in.” Daugiau neatskleisiu intrigos, o paraginsiu perskaityti. Ir nors knygoje nėra tokio magiškojo realizmo, kaip G.G.Marquez ar I.Allende kūryboje, užtat jos kalba tikrai yra magiškai gera ir įdomi.
Paskaitykit apie trumpą ir įstabų Oscaro Wao gyvenimą.
K.Ž.G
Dienų variacijos arba Ramus chaosas
Žinai, bijau šitos knygos. Arba gal tai kažkoks kitoks jausmas, bet, na, jis labai panašus į baimę, tokią sumišusią su maloniu jauduliu. Toks jausmas mane apima skaitant knygą, kuri man patinka, norisi ją rekomenduoti visam pasauliui, bet, kaip man dažnai atsitinka, kad man baisiausiai patikusios knygos, dažniausiai niekam daugiau nepatinka (tam gyvenimo tarpe, kai dar šito blogo nebuvo), tad rekomenduodavau labai atsargiai, visada rekomenduodavau maždaug taip:
L REKOMENDUOJA*
* yra papildomų sąlygų (sąlygos nežinomos)
Vajei, man taip patiko šita knyga. Tikrai. Patiko taip, kad skaitydama džiaugiausi, kad ji plytos storio, o tai reiškė ilgesnį malonumą. Patiko taip, kad šitą plytą tąsydavausi rankinuke, turėdama vilties paskaityti bet kurią laisvą akimirką. Ir tas džiaugsmingas jauduliukas, leisk man juo pasidžiaugti, nes jau seniai skaičiau knygą, kuri man taip patiko.
O knygos kelias pas mane (lipant kitoms knygoms per galvą) prasidėjo nuo to geriausio knygos vertimo konkurso, be kurio, turiu pasakyti, į knygą tikrai nebūčiau atkreipus dėmesio. O paskui knygyne pamačiau, kad šita plyta kainuoja tik 14.50, ar panašiai. Na, iš tikro pagalvojau, ar pirkti plytą, kuri užims tokią brangią vietą mano lentynose, kuriose jau seniai tos vietos nebėra, bet su džiaugsmu sakau, kad šitai knygai vieta tikrai bus išskirta, ir nepateks ji nei į MintVinetu, nei kaip nors kitaip nebus išmainyta. Va taip.
Knygoj dainuoja Radiohead. Sako, kad we are accidents waiting to happen. Taigi, turim knygos muzikinį foną, nors man ši frazė yra iš U2 dainos Who’s gonna ride your wild horses (klausyk 1:10 sek.). Kaip gerai, kad dainuoji tą patį foną, kaip ir autorius.
Po staigios žmonos mirties, besistebėdamas, kad nejaučia nepakeliamo skausmo (kaip ir jo dukrelė), nusprendžia, kad neis į darbą, o sėdės prie dukros mokyklos iki kol jai pasibaigs pamokos. Nes kai gyvenimas padaro staigų netikėtą posūkį, pasidaro nebesvarbu. Nebesvarbu stumdytis karjeros laiptuose, nebesvarbu atrodyti sveiko proto – geriau vaikščioti po parką ir šiurenti kojomis nukritusius lapus arba laukti, kol mergaitė pamos pro langą, arba pamirksėti mašinos lempomis kasdien pro šalį praeinančiam vaikui. Ir visai nenorėdamas patampi pasaulio traukos centru. Visi važiuoja tikrinti, ar nesusipykai su protu, o išvažiuoja išlieję visus savo skaudulius, išpasakoję slapčiausias savo mintis. “Aš net susidariau įspūdį, kad nusiraminę jie imdavo man daugiau ar mažiau pavydėti. Gal todėl, kad gerai juos pažįstu ir žinau, jog nė vienas nėra laimingas.” Iš pradžių atvažiuoja kolega, paprastas klerkas, paskui, taip ir netapusi giminaite būsimos žmonos sesuo, paskui direktorius, paskui bosas, paskui dievo sūnus ir pats dievas. Juk taip niekada neatsitiktų (dievas pas tave neateitų), jei nespjatum į kasdienes rutinas, tvarkingai dirbtum įprastus darbus. Kitaip besielgiantys baugina ir traukia. Nes jie elgiasi taip, kaip tu norėtum, bet nedrįsti? Drąsuolis išsišokėlis ar kvailys?
O vieną dieną – cakt – ir sėdėjimo prie mokyklos dienų variaciją nutraukia išmintingi vaiko žodžiai. Tėti, neužsimiršk, kad esi tėtis.
Sandro Veronesi ant knygos viršelio įvardijamas kaip geriausias savo kartos italų rašytojas. Man tikrai patiko, tikiuosi ir tau patiks, jei sugalvosi skaityti. Norėjau perskaityti per dieną, bet, aišku, taip gal bus, kai jau būsiu pensijoj 🙂 .
Sandro Veronesi knygos pelnė svarbiausias Italijos literatūrines premijas: dutūkstantaisiais Campiello ir Viareggio („Praeities galia“), du tūkstančiai šeštaisiais Strega („Ramus chaosas“).
Viename interviu paklaustas, kodėl įkurdino pagrindinį veikėją automobilyje, Veronesi‘s atsako: „Simboliškai galėtume sakyti, kad pagrindinis veikėjas įsikuria priešais dukters mokyklą, nes turi vėl išmokti gyventi: mokykla yra ta vieta, kurioje mokomasi. Ir netikėtai, išskyrus kelis, laikančius jį pamišėliu, visi ima į jį žiūrėti kaip į išminčių ir tarsi piligrimai ateina klausti jo patarimų, išpažinti savo rūpesčius. Paradoksaliai šioje pašėlusioje visuomenėje kam nors sustojus visiems tai atrodo išmintingas poelgis. Jis gali skirti laiko sau, apmastymams. Kaimiškame pasaulyje tai, ką daro Paladinis, būtų palaikyta visiška beprotybe, tačiau mūsų pasaulyje toks bėgimas nuo realybės laikomas išmintimi. Tai – vieša paslaptis, nuogas karalius: stebėdami jį, ateidami su juo pasikalbėti kiti susivokia įsisukę į neteisingus, nereikalingus judesius ir turi progos akimirkai stabtelėti. Mano pagrindinis veikėjas Paladinis nėra nepriekaištingai doras: kartu su broliu rūko žolę, nors namuose yra vaikas, mylisi su nepažįstama moterim, nors juos kiekvieną akimirką gali užklupti duktė. Tačiau jis instinktyviai daro gerus darbus, kurių aš pats gal niekada nedaryčiau: ištrina savo žmonos elektroninius laiškus jų neskaitydamas, nors pastebėjo jos intensyvų susirašinėjimą su kitu vyriškiu. Jį išgelbsti ramus chaosas, kuriame gyvena vaikai, ta suaugusiems nepasiekiama ypatinga dvasios būsena.“
Knygos vertėja Inga Tuliševskytė: “Versti Veronesi – tikras malonumas. Sklandus originalo tekstas nekliūdamas liejasi lietuviškai. Jau „Praeities galioje“ maloniai nustebino toks autoriaus stilius: regis, ilgi pasakojamieji sakiniai, ištisi skyriai be dialogų turėtų varginti. Tačiau skaitydamas jautiesi lyg ant bangos: negali sustoti, vienu ypu ryji žodžius iki taško. Trokšdamas vieno: skaityti toliau.”
Filmas? Hmm. Caos calmo (2008 m.)
Ir dar dabar ieškosiu Praeities galios.
|apžavėta|
Pakeliui į darbą
Mano knygų 100 (septyniolika): Pi gyvenimas
Pi gyvenimas yra viena iš knygų, įtrauktų į tą ilgą sąrašą, kuriame 1001 knyga. Atsiverčiau knygą (jei atsimenat, neatsilaikiau ir nusipirkau), bet trumpas aprašymas man nelabai patiko. Blogas aprašymas ar blogas vertimas? Knyga man labai labai patiko ir, aišku, dabar kai ji vėl mano rankose, man baisiausiai knieti ją vėl perskaityti, tą 2002 m. Booker premijos laimėtoją.
Kaip pasakoja autorius, knygos atsiranda susijungus trims elementams: įtakai, įkvėpimui ir sunkiam darbui.
Įtaka: autoriaus skaitytas John Updike interviu apie Moacyr Scliar knygą Max and the Cats, kuri John’ui nepatiko. Knyga apie tai, kaip 1933 m. Berlyne žydų valdomas zoologijos sodas “bėga” į Braziliją. Laivas nuskęsta ir žydas lieka gelbėjimo valtyje kartu su juodąja pantera (apeliacija į nacizmą).
Įkvėpimas. Visiškai nusivylęs savo gyvenimu, 33 m. Yann Martel antrą kartą atvažiuoja į Indiją, kur prisimena anksčiau minėtą knygą ir jo knygos idėja užliejo rašytojo smegenis.
Darbas. Pusę metų autorius Indijoje rinko medžiagą apie zoologijos sodus, lankėsi įvairių religijų maldos namuose, rinko Indijos spalvas ir kvapus, grįžęs į Kanadą studijavo religijas (induizmą, islamą ir krikščionybę), gyvūnų elgseną, zoologiją ir biologiją, pradėjo rikiuosti savo mintis ir idėjas į knygą.
Taip atsirado knyga. Prisipažinsiu, jos viršelį tik dabar geriau įsižiūrėjau. Gražus viršelis, bet dabar labiausiai norėčiau pavartyti iliuostruotą knygos leidimą (dailininkas Tomislav Torjanac). Iki šiol vis nesėkmingai bandoma ekranizuoti knygą. Tikėkimės, kad gal šį sunkų darbą pavyks atlikti Ang Lee (planuojama pastatyti iki 2011 m.). O dabar keletas tikrai gerų iliustracijų
Iš Göteborgo 2
Prieš važiuodama į Göteborgą sumaniau pasiaiškinti, kokiomis literatūrinėmis asmenybėmis miestas gali didžiuotis ir paaiškėjo, jog viena mano mėgstamiausių švedžių poečių Karin Boye gyveno Göteborge.
Jos kūrybos lietuviškai neradau, labai labai gaila.
Buvau jau beišverčianti vieną jos eilėraščių lietuviškai, bet radau jį angliškai:
My skin is full of butterflies, of fluttering wings –
they flutter out across the meadows and enjoy their honey
and flutter home and die in sad small spasms,
and not a grain of pollen is disturbed by light feet.
For them the sun exists, the hot, immeasurable, older than the
ages…
(David McDuff vertimas)
Be poezijos, K.Boye rašė prozą. Distopinėje apysakoje “Kallocain” ji nupiešia niūrią ateities visuomenę, kuri yra nuolat
kontroliuojama, kur net žmonių mintis galima atskleisti suleidus jiems Kallocain’o.
K.Boye apysaka LABAI daug kuo primena G.Orwell “1984”, bet yra išleista kone dešimtmečiu anksčiau -1940 metais. Įkvėpimas parašyti knygą apie valstybę, kur kiekvienas gali būti nubaustas už antivalstybines mintis, K.Boye atėjo jos kelionių į Sovietų Sąjungą metu.
K.Ž.G
Iš Göteborgo 1 arba Literatūrinės kojos
Savaitgalį praleidau Göteborge. Šiemet pati nebėgau pusės maratono Göteborgsvarvet, bet buvo bėgančių šeimos narių, tai šeštadienį praleidau stovėdama prie bėgimo trasos, šaukdama Hejja hejja, mosuodama vėliavėle.
Ir nors maniau, kad pavyks paskaityti važiuojant pirmyn ir atgal, tie mano planai buvo gerokai sujaukti, nes kai kurie šeimos nariai (pirštais nerodysiu) buvo labai nenusiteikę sėdėti 4 valandas mašinoje, tad man teko linksmintojos dalia: ir muilo burbulus pučiau, ir Teletabius rodžiau ir teatrą galinėje sėdynėje vaidinau.
Žodžiu, perkskaičiau gal kokius 2 lapus. Maksimum.
Na, atrodytų, kuo čia tas 21 kilometro bėgimas yra susijęs su knygomis. Bet su knygomis viskas yra susiję :-), netgi bėgimas.
Ar žinojot, kad Haruki Murakami yra bėgikas? Jis per savaitę nubėga 60 kilometrų. Bėgioti jis pradėjo būdamas 33, Bostono maratoną jis bėgo 6 kartus, New York -3, o 1996 metais jis nubėgo 100 kilometrų ultramaratoną. Jis teigia, jog jam bėgioti yra būtina, kad jis gebėtų sėdėti ir rašyti knygas. H.Murakami yra parašęs knygą “What I Talk About When I Talk About Running”, kurioje jis pasakoja, kaip jis ruošiasi maratono bėgimui ir lygina bėgimą su knygos rašymu.
Kai kartais bėgiojant pradeda skaudėti raumenis, kojas, kelius ir pan. visad prisimenu H.Murakami pasakytus žodžius: “Pain is inevitable, suffering is optional” (Skausmas yra neišvengiamas, kentėjimas yra pasirinktinas).
Kai kalba užeina apie bėgančius rašytojus dažniausiai šalia H.Murakami 
paminima J.Carol Oates. H.Murakami pabrėžia, jog bėgiodamas jis apie rašymą negalvoja, tačiau skirtingai nuo jo, J. Carol Oates bėgiodama savo galvoje sudėlioja charakterius, įvykius, kalbą:
“The structural problems I set for myself in writing, in a long, snarled, frustrating and sometimes despairing morning of work, for instance, I can usually unsnarl by running in the afternoon.”
Interviu apie bėgimą su H.Murakami galite perskaityti čia
Interviu su Joyce Carol Oates rasite čia
K.Ž.G
You’ve got mail
Kai gaunu gyvą laišką, visada apžiūriu pašto ženklą. Pašto ženklai man patinka. Mažučiai paveikslėliai. Visada norėdavau juos kolekcionuoti, bet taip ir nepradėjau, na, ir gerai, daugiau pinigų lieka knygoms 🙂 Praėjusią savaitę pirkau keletą ženklų pašte ir gavau tokius:
Jie skirti vaikų knygos dienai. Tokia diena yra balandžio antroji, H.K.Anderseno gimimo diena. Na, po šitų, aišku, man kilo noras pasiknaisioti, kokių dar knyginių pašto ženklų yra išleista ant šios žemės. O pasirodo, pačių įvairiausių, galvą galima pamest gausybėje ir įvairenybėje. Yra ženklų Šerlokui Holmsui, Supermenui (atstovaujančiam komiksų knygas), V.Woolf, Žiuliui Vernui ir jo knygoms, Žiedų valdovui ir Hariui Poteriui, detektyvų rašytojams, rašytojoms, vaikėjams, literatūros premijoms, jų laimėtojams, knygoms, knygų progoms ir bibliotekoms, ir taip toliau ir panašiai 🙂 Dar labiau užsinorėjau kolekcionuoti pašto ženklus 🙂 Ir tema jau kaip ir suradau 🙂 Ir pirmąjį pašto ženklą kolekcijoje turiu 🙂 Na, apie ką dar pasvajosim? 🙂 Pasigrožėkim 🙂
Australai labai susirūpinę šiuo ženklų rinkiniu, neva, jis blogai reprezentuoja Australijos rašytojus. Toks labai jau vyriškas rinkinys ir labai jau baltaodis, ar ne?
Siaubiakas iš 1988
Labai mėgstu pavartyti užsieniečiams skirtas knygutes, brošiūras ar laikraščius apie Lietuvą. Ten dažnai randu visokių įdomių dalykų, kurių šiaip lietuviškam žurnale nerasi. Taigi šį kartą vartydama Vilnius in Your Pocket vėl susidūriau su Laima Vince. Čia aprašoma jos knyga Lenin’s Head on the Platter, kuri mane labai labai sudomino, net žadu keliauti knygos ieškoti, nes knygynuose jos nesu mačius (gal dėl to, kad nesu ieškojus?). Knyga apie tai, koks mūsų gyvenimas buvo 1988 m. KŽG rašė apie siaubą skaitant apie ateitį, bet, manau, ne mažesnį galima patirti ir skaitant apie praeitį. Na, šį kartą gal nelabai apie siaubą, nežinau, apie ką ten, bet labai labai smalsu, kaip visa tai atrodė žmogui iš kitur.
KŽL
knyguziurkes.com 
