Kas vakarą patiriu chaosą prieš nakties ramybę, kuri dažnia būna labai apgaulinga, nes neatneša jokios ramybės, o tik transformuojasi į naktinį chaosą. Vaikų guldymo nakčiai chaosas. O čia Sandro Veronesi, kaip geriau ir benupasakosi…

“niekada nežinia, kiek užtrunka, kol užmiega vaikai, visada yra pavojus išeiti per anksti: negalėčiau pasakyti, kiek kartų per tuos metus suklydau apskaičiuodamas ir suklaidintas gal kiek gilesnio kvėpavimo, o gal tik savo skubėjimo grįžti žiūrėti kokį nors filmą ar šnekučiuotis, o kartais netgi mylėtis su Lara, neapdairiai sujudėdavau Klaudijai iš tikrųjų dar neįmigus; esu patyręs tą lėtą pasitraukimą, su sausgyslių virpesiu, ir tuos tris keturis išminuotojo žingsnius durų link, po kurių, kaip tik tą akimirką, kai jau imi atsipalaiduoti, nes ji tavęs nepašaukė – požymis, kad buvo tikrai įmigusi, nepaisant miglotos, slėpingos nuojautos, kad taip nebuvo, ir po jos kylančios baimės, kad pakilai per anksti, – ji tave pašaukia ir turi grįžti ir viską pradėti nuo pradžių.”

|iš nesibaigiančio chaoso|