Visada paskolinu knygą, jei tik kas nors nori ją skaityti. Visada tikiuosi, kad skaitančiajam ji patiks taip pat kaip ir man, ir mes, pilni to patikusios knygos džiaugsmo, juo pasidalinsim. Kadangi paskolintas knygas užsirašau “belekur” arba iš viso neužsirašau, nes esu įsitikinusi, kad atsiminsiu, tai, galima sakyti, nežinau milijono savo knygų buvimo vietos. Iš viso pamirštu, kad tokią turėjau, jei neprisireikia kam nors paskolint ar užsinori pavartyti. Taip atsitiko ir su Everything is Illuminated originalo kalba. Knyga sėkmingai guli pas kažką lentynoj, o aš jos taip pasiilgau, noriu pavartyt, please, grąžinkit, mano mieli draugai. Taip išeina, kad dar nežinodama apie Bookcrossing, jau jame nesąmoningai dalyvavau 🙂

Pati skolintas knygas stengiuosi kuo greičiau perskaityti, nes man jos tiesiogine žodžio prasme guli ant sąžinės ir trukdo ramiai gyventi. Tai aš tos nepakeliamos sunkenybės stengiuosi kuo greičiau atsikratyt. Bet iš labai artimų žmonių skolintos knygos kartais užsistovi. Dažniausiai dėl to, kad su tuo žmogum labai dažnai susitinki ir nebus problemos grąžinti knygą arba dėl to, kad knygai niekaip neateina eilė, ją vis paimi, o ji kažkaip nesiskaito, tada neši draugei grąžint, o ji stumia knygą tau atgal į rankas, nes TURI ją perskaityti, nes ji labai gera. Taip ir stovi lentynoj. Tokia viena McCarthy jau gal metus (ir vis ant sąžinės, aišku) akis bado, bet ne jos eilė, nors tu ką. Niekaip ranka nesitiesia ir link L. Cohen Žavių nevykelių, nes, įsivaizduojat, buvo parašyta, kad tai kažkoks ale eksperimentinis romanas, ir man visai nepatiko toks aprašymas, tai vargšė knyga ir laukia…

O tu skolini knygas? Tell me tell me

|bibliotekininkė|