Praėjusiais metais skaičiau labai mažai lietuvių autorių kūrinių, tai pasižadėjau sau, jog šiemet skaitysiu daugiau, tad Klaipėdos knygyne nusipirkau Lauros Sintijos Černiauskaitės knygą “Kambarys jazmino krūme”.

L.S.Černiauskaitės kūryba mane “užkabino”, jau tada, kai ji laimėjo jaunųjų filologų konkursą. Apsakymas “Trys paros prie mylimosios slenksčio” man iki šiol yra KAŽKAS TOKIO. Jau tada nusprendžiau, kad noriu rašyti taip, kaip rašo L.S.Černiauskaitė, tad kone drebančiomis rankomis šių metų sausį pradėjau skaityti jos parašytą knygą “Kvėpavimas į marmurą” ir tikėjausi tokio pat stebuklo, kaip tais mokykliniais filologų konkurso laikais.

Bet.

Stebuklo nebuvo. Tiesa, L.S.Černiauskaitės kalba vietomis nuostabiai graži, o metaforos įstabios. Bet pats pasakojimas man… nepatiko. Aš tikėjausi kažko TOKIO, gal šiek tiek magiško. Bet pati fabula man nepatiko. Tokia žiauroka, primenanti kriminalinius puslapius. Na, maniau, jog gal čia man taip tiesiog blogai skaitėsi, gal ne tokia nuotaika buvo ir pan. Tai pamaniau, jog paskaitysiu jos naujausiąją knygą “Kambarys jazmino krūme”.

Ir vėl… Vietoj stebuklo, vietoj KAŽKO TOKIO, gavau visai ne tai, ko tikėjausi. Na, pliusas už nedažną temą lietuviškoje literatūroje, bet pagindinės veikėjos man pasirodė tokios trafaretinės. Suprantu, jog tikriausiai toks buvo užmanymas – sukurti du labai jau skirtingus psichologinius moterų paveikslus, bet tas supriešinimas manau tuos charakterius gerokai supaprastino. O ir ta pati nuostabi Černiauskaitės kalba dažnai dingsta ir tepasirodo tik retkarčiais “Dvivėrės geležimi kaustytos durys išspjovė japonų turistų čiukšlę” arba “Moteris pasuko už kampo ir per nušienautą pievą metėsi į dešinįjį sodo kraštą, kur už sklepo baltai putojo jazminas”.

Bet ta estetiška kalba man labai pjovėsi su per daug realistiškais vienos iš pagrindinių herojų -Filomenos- seksualinės patirties aprašymais, kartais tie seksualianiai aprašymai grėsmingai artinosi prie lėkštokų ir vulgarokų romanų ribos “Jos paslėpsniuose jau tvinkčiojo išsiskleidęs pumpuras, ji nebenorėjo laukti. Nusivedė vyruką į moterų tualetą ir atsidavė agresyviai, baubdama kaip gyvulys, spjovusi į tai, kad juos gali išgirsti (ir salėje , ir tualete garsiai grojo muzika). Vyrukas baigė. Ji atgaivino jį burna, ir netrukus šis vėl galėjo- buvo gerokai jaunesnis už ją“.

Nežinau… Gal aš čia ne taip skaitau tas knygas. Bet KAIP reikėtų jas skaityti? Juk kiekvienas skaitome taip, kaip mums reikia, taip, kaip mums norisi. Tai po dviejų L.S.Černiauskaitės knygų šiais metais, turbūt turiu susitaikyti su mintimi, jog aš nebūsiu prisiekusi jos kūrinių skaitytoja, nes jos rašytas, o mano skaitytas žodis taip nuostabiai susikirtę “Moksleivio” puslapiuose, vėliau tiesiog išsiskyrė ir pasileido skirtingomis kryptimis.

K.Ž.G