Toks man yra rašytojas Salman Rushdie, kurio visas iki šiol perskaitytas knygas traukiu į savo šimtuką. Na, tikriausiai autoriui reikia būti geru magiškojo realizmo magu, ir aš jau negaliu atsitraukti nuo jo knygų ir būnu didelė autoriaus gerbėja.

Man patinka, kai knygose ne tik skaitai apie herojų gyvenimą, bet ir daug ko išmoksti ir sužinai apie pasaulį. Tokios yra šio rašytojo knygos. Iš jų sužinojau, iš kur Ispanijos bažnyčiose arabiški motyvai, kodėl religine neapykanta verda Pakistanas, ir kas apskritai dedasi pasaulyje besisukančiame apie Indiją. Užburiančios, įžvalgios, turtingos: Paskutinis Mauro atodūsis, Gėda, Vidurnakčio vaikai, Klounas Šalimaras. Savo eilės dar laukia įžymioji/skandalingoji Šėtoniškos eilės ir Dangus po jos kojomis.

Net nustebau, kad jau taip seniai skaičiau – prieš beveik vienuolika metų. Neįtikėtina. Todėl nelabai galiu atpasakoti, kas, kur, kada. Bet labiausiai gal įstrigęs tas autoriaus mokėjimas pašiepti, nuvainikuoti dievybes ir sudievintus dalykus, įstrigęs taiklus humoras ir nesuvaldoma fantazija.

Visas knygas skaičiau lietuviškai. Esu turėjusi rankose ir knygą originalo kalba, bet man tikrai ji per daug sudėtinga būtų skaityt ir suprast visas autoriaus vingrybes. Lenkiu galvą prieš beveik visas jo knygas išvertusią Danguolę Žalytę, Laimantą Jonušį (vertė Mauro atodūsį) – vertimas tikrai nekliuvo, įdėta labai daug darbo ir tas tikrai jaučiasi.

|didelė gerbėja|