Trumpas įstabus Oskaro Wao gyvenimas (Junot Diaz)

Kalbinis fejerverkas.

Kitaip ir sunku aprašyti šitą knygą. Gyva, įtikinama ir dinamiška kalba. Neveltui knygos autorius Junot Diaz 2008-aisias gavo Pulitzerio premiją.

Dominikos respublika valdoma žiauriaus diktatoriaus Trujillo gyvena nuolatinėje baimėje. Pagrindinio knygos herojaus Oscaro senelis išdrįsta pasipriešinti diktatoriaus valiai ir nuo to prasideda šeimą persekiojančių baisybių grandinė. Trujillo  vardu vykdyti kankinimai ir žudymai yra tokie baisūs, jog, atrodytų, neįmanoma, kad už tokius dalykus būtų atsakingas žmogus, tad žmonės mano, kad Trujillo nėra žmogus, o įsikūnijęs blogis. Kaip kitaip būtų galima paaiškinti užkeikimą fuku, skirtą Oscaro šeimai? Ar gali būti koks nors kitas paaiškinimas Oscaro mamos Belicia Cabral bėgimui į Jungtines Valstijas? Kas kita, jei ne prakeikimas sukelia Oscaro sesei Lolai norą nusiskusti plaukus ir bėgti bėgti bėgti? Kas kita jei ne fuku gali paaiškinti Oscaro baisųjį atsiradimą lemtingajame kukurūzų lauke?

Oscaro prakeikimas yra tas, kad jis yra labai apkūnus, tad juo tiesiog bjaurimasi. Jis nepaprastai daug domisi moksline fantastika ir fantasy (knygoje pilna nuorodų ir paralelių su šiais žanrais, pavyzdžiui, Trujillo knygoje  nuolat yra vadinamas Dominikos Sauronu), rašo knygas ir didžiausias jo noras – pagaliau prarasti nekaltybę. Ir nors jis visiškai nemoka priartėti prie merginų, nors jis nuolat įsimyli nepasiekiamas, nors jis “kabina” jas keistais būdais, jis nepraranda vilties, nes nė vienas dominikietis vyras dar nemirė būdamas skaistus. (Čia nėra mano asmeninė nuomonė, o citata iš knygos) 🙂

Oscaro mama – baisi, nė kruopelytės meilės savo vaikams neduodanti, moteris. Šlykštėjausi ja, bet kai pagaliau atėjo eilė jos pasakojimui, jos žiauriam pasakojimui, pradėjau pati manyti, kad tik fuku prakeikimas gali paaiškinti visa tai, ką patyrė jo mama Belicia Cabral.

Daugelis skaičiusiųjų sako, jog tai ne tik baisi, bet ir linksma knyga, bet aš pati to linksmumo ten neįžvelgiau. Taip, kalba, išsireiškimai yra tikrai išmoningi, sąmojingi, bet pati sesers Lolos vaikino Junior lūpomis pasakojama istorija man pasirodė nepaprastai žiauri ir liūdna. Pats autorius pasakojo, kad knygą rašė labai ilgai būtent dėl joje aprašomų baisybių, nes jam pačiam buvo nedrąsu ir koktu.

Autorius Junot Diaz

Junot Diaz tekste nepaprastai daug ispaniškų žodžių ir frazių, neverstų į anglų kalbą, nes , anot autoriaus, jis norėjo skaitytojui suteikti galimybę įsijausti į imigrantiškąjį gyvenimą. Kai kurie skaitę knygą labai dėlto erzinosi, nors man visai patiko, nes suteikė pasakojimui autentiškumo. Tiems, kurie nori, yra trumpas žodynėlis, padėsiantis suprasti.

Ar įmanoma panaikinti fuku?  Knygoje rašoma: “But if these years have taught me anything it is this: you can never run away. Not ever. The only way out is in.” Daugiau neatskleisiu intrigos, o paraginsiu perskaityti. Ir nors knygoje nėra tokio magiškojo realizmo, kaip G.G.Marquez ar I.Allende kūryboje, užtat jos kalba tikrai yra magiškai gera ir įdomi.

Paskaitykit apie trumpą ir įstabų Oscaro Wao gyvenimą.

K.Ž.G

 

Dienų variacijos arba Ramus chaosas

Suoliukas ant viršelio

Žinai, bijau šitos knygos. Arba gal tai kažkoks kitoks jausmas, bet, na, jis labai panašus į baimę, tokią sumišusią su maloniu jauduliu. Toks jausmas mane apima skaitant knygą, kuri man patinka, norisi ją rekomenduoti visam pasauliui, bet, kaip man dažnai atsitinka, kad man baisiausiai patikusios knygos, dažniausiai niekam daugiau nepatinka (tam gyvenimo tarpe, kai dar šito blogo nebuvo), tad rekomenduodavau labai atsargiai, visada rekomenduodavau maždaug taip:

 L REKOMENDUOJA*

* yra papildomų sąlygų (sąlygos nežinomos)

Vajei, man taip patiko šita knyga. Tikrai. Patiko taip, kad skaitydama džiaugiausi, kad ji plytos storio, o tai reiškė ilgesnį malonumą. Patiko taip, kad šitą plytą tąsydavausi rankinuke, turėdama vilties paskaityti bet kurią laisvą akimirką. Ir tas džiaugsmingas jauduliukas, leisk man juo pasidžiaugti, nes jau seniai skaičiau knygą, kuri man taip patiko.

O knygos kelias pas mane (lipant kitoms knygoms per galvą) prasidėjo nuo to geriausio knygos vertimo konkurso, be kurio, turiu pasakyti, į knygą tikrai nebūčiau atkreipus dėmesio. O paskui knygyne pamačiau, kad šita plyta kainuoja tik 14.50, ar panašiai. Na, iš tikro pagalvojau, ar pirkti plytą, kuri užims tokią brangią vietą mano lentynose, kuriose jau seniai tos vietos nebėra, bet su džiaugsmu sakau, kad šitai knygai vieta tikrai bus išskirta, ir nepateks ji nei į MintVinetu, nei kaip nors kitaip nebus išmainyta. Va taip.

Knygoj dainuoja Radiohead. Sako, kad we are accidents waiting to happen. Taigi, turim knygos muzikinį foną, nors man ši frazė yra iš U2 dainos Who’s gonna ride your wild horses (klausyk 1:10 sek.). Kaip gerai, kad dainuoji tą patį foną, kaip ir autorius.

Suoliukas filme

Po staigios žmonos mirties, besistebėdamas, kad nejaučia nepakeliamo skausmo (kaip ir jo dukrelė), nusprendžia, kad neis į darbą, o sėdės prie dukros mokyklos iki kol jai pasibaigs pamokos. Nes kai gyvenimas padaro staigų netikėtą posūkį, pasidaro nebesvarbu. Nebesvarbu stumdytis karjeros laiptuose, nebesvarbu atrodyti sveiko proto – geriau vaikščioti po parką ir šiurenti kojomis nukritusius lapus arba laukti, kol mergaitė pamos pro langą, arba pamirksėti mašinos lempomis kasdien pro šalį praeinančiam vaikui. Ir visai nenorėdamas patampi pasaulio traukos centru. Visi važiuoja tikrinti, ar nesusipykai su protu, o išvažiuoja išlieję visus savo skaudulius, išpasakoję slapčiausias savo mintis. “Aš net susidariau įspūdį, kad nusiraminę jie imdavo man daugiau ar mažiau pavydėti. Gal todėl, kad gerai juos pažįstu ir žinau, jog nė vienas nėra laimingas.” Iš pradžių atvažiuoja kolega, paprastas klerkas, paskui, taip ir netapusi giminaite būsimos žmonos sesuo, paskui direktorius, paskui bosas, paskui dievo sūnus ir pats dievas. Juk taip niekada neatsitiktų (dievas pas tave neateitų), jei nespjatum į kasdienes rutinas, tvarkingai dirbtum įprastus darbus. Kitaip besielgiantys baugina ir traukia. Nes jie elgiasi taip, kaip tu norėtum, bet nedrįsti? Drąsuolis išsišokėlis ar kvailys?

O vieną dieną – cakt – ir sėdėjimo prie mokyklos dienų variaciją nutraukia išmintingi vaiko žodžiai. Tėti, neužsimiršk, kad esi tėtis.

Sandro Veronesi irgi ant suoliuko

Sandro Veronesi ant knygos viršelio įvardijamas kaip geriausias savo kartos italų rašytojas. Man tikrai patiko, tikiuosi ir tau patiks, jei sugalvosi skaityti. Norėjau perskaityti per dieną, bet, aišku, taip gal bus, kai jau būsiu pensijoj 🙂 .

Sandro Veronesi knygos pelnė svarbiausias Italijos literatūrines premijas: dutūkstantaisiais Campiello ir Viareggio („Praeities galia“), du tūkstančiai šeštaisiais Strega („Ramus chaosas“).
Viename interviu paklaustas, kodėl įkurdino pagrindinį veikėją automobilyje, Veronesi‘s atsako: „Simboliškai galėtume sakyti, kad pagrindinis veikėjas įsikuria priešais dukters mokyklą, nes turi vėl išmokti gyventi: mokykla yra ta vieta, kurioje mokomasi. Ir netikėtai, išskyrus kelis, laikančius jį pamišėliu, visi ima į jį žiūrėti kaip į išminčių ir tarsi piligrimai ateina klausti jo patarimų, išpažinti savo rūpesčius. Paradoksaliai šioje pašėlusioje visuomenėje kam nors sustojus visiems tai atrodo išmintingas poelgis. Jis gali skirti laiko sau, apmastymams. Kaimiškame pasaulyje tai, ką daro Paladinis, būtų palaikyta visiška beprotybe, tačiau mūsų pasaulyje toks bėgimas nuo realybės laikomas išmintimi. Tai – vieša paslaptis, nuogas karalius: stebėdami jį, ateidami su juo pasikalbėti kiti susivokia įsisukę į neteisingus, nereikalingus judesius ir turi progos akimirkai stabtelėti. Mano pagrindinis veikėjas Paladinis nėra nepriekaištingai doras: kartu su broliu rūko žolę, nors namuose yra vaikas, mylisi su nepažįstama moterim, nors juos kiekvieną akimirką gali užklupti duktė. Tačiau jis instinktyviai daro gerus darbus, kurių aš pats gal niekada nedaryčiau: ištrina savo žmonos elektroninius laiškus jų neskaitydamas, nors pastebėjo jos intensyvų susirašinėjimą su kitu vyriškiu. Jį išgelbsti ramus chaosas, kuriame gyvena vaikai, ta suaugusiems nepasiekiama ypatinga dvasios būsena.“
Knygos vertėja Inga Tuliševskytė: “Versti Veronesi – tikras malonumas. Sklandus originalo tekstas nekliūdamas liejasi lietuviškai. Jau „Praeities galioje“ maloniai nustebino toks autoriaus stilius: regis, ilgi pasakojamieji sakiniai, ištisi skyriai be dialogų turėtų varginti. Tačiau skaitydamas jautiesi lyg ant bangos: negali sustoti, vienu ypu ryji žodžius iki taško. Trokšdamas vieno: skaityti toliau.”

Filmas? Hmm. Caos calmo (2008 m.)

Ir dar dabar ieškosiu Praeities galios.

|apžavėta|