Vienintelė praėjusiais metais mano skaityta lietuviška knyga buvo K.Sabaliauskaitės “Silva Rerum”. Ir, žinot, šiuo atveju kokybė tikrai atsvėrė kiekybę.

Negaliu iki šiol atsidžiaugti, kad tokį romaną kažkas parašė lietuviškai. “Silva rerum” ilgais, atrodo, nesibaigiančiais sakiniais priminė G.G.Marquez.

Dar labai džiaugiausi, jog romane pavaizduotas miesto, o ne kaimo gyvenimas.

Ir dar KAIP pavaizduotas! Ohoho! Kiekvienas sakinys indikavo, jog autorė daug žino apie aprašomą LDK VIIa, knygoje pilna smagių detalių iš to periodo, kuris mano galvoje buvo toks labai labai difuzinis, vadovėlinis, tiesiog negyvas. O va, “Silva rerum” atgaivino tą laikmetį, nupiešė jį sodriai ir dosniai.

“Moters” žurnale galima paskaityti pokalbį su knygos autore Kristina Sabaliauskaite.

“Vienas iš impulsų buvo grožinio kūrinio forma paskatinti žmones atsigręžti į Lietuvos istoriją, inicijuoti domėjimąsi ja. Tai, kad perskaitę „Silva Rerum” žmonės į rankas vėl paima V. Drėmos „Dingusį Vilnių”, nusiperka neseniai išleistą knygoje minimą Luko Gurnickio „Lenkų dvariškį” ar eina Vilniaus gatvėmis apžiūrėti romane minimų vietų, architektūros ir meno kūrinių, užsuka į Lietuvos nacionalinį muziejų, man yra didžiausias atlygis. Buvo labai malonu, kai sužinojau, kad profesionalai pristatinėdami VU Sapiegų bibliotekos katalogą skaitė ištraukas iš romano, kur tos knygos minimos. Norėjau, kad „Silva Rerum” būtų tarsi raktas, su kuriuo rankose skaitytojas pats bandytų atrakinti mūsų praeities duris, pats keliautų ir patirtų pažinimo nuotykį.”

Autorės ir knygos internetinis puslapis yra čia

K.Ž.G