Man dažnai būna taip: pažiūriu filmą, o kai jis baigiasi, noriu pratęsti tą jausmą, kuris būna jį žiūrint. Tada peržiūriu papildomą medžiagą ir į filmą neįtrauktas scenas, režisieriaus komentarus, o po to einu klausytis filmo garso takelio (jei atvirai, tai niekada nenaudoju termino “garso takelis”, visada sakau soundtrack. Čia tik tinklaraštyje (šito žodžio irgi šnekamojoje kalboje nenaudoju) stengiuosi taisyklingai išsireikšti).
Turiu keletą labai mėgstamų” O Brother, Where Art Thou?”, “Pump Up the Volume,” “The Piano” ,” Marie Antoinette”.
O kaip būtų smagu, jei ir knygos turėtų garso takelius! Įsivaizduojat? Skaitai ir klausaisi.
Kai kurioms knygoms garso takeliai yra tiesiog privalomi. Štai pavyzdžiui, kai su klasiokėm skaitėm R.Schneider “Miego brolį”, kur muzika užima labai svarbią vietą, ieškojom muzikinių įrašų su vargonų muzika. Nes knyga sukėle baisiausią poreikį girdėti vargonus. (Ištrauka iš filmo “Miego brolis”)
Dabar tai juk lengva: nueini į youtube, o seniau reikėjo išsitraukti tėvų patefoną, susirasti klasikinės muzikos plokštelę ir t.t.
Gerai, kad pagal knygas kuriami filmai, o filmams kuriami garso takeliai. Vienas toks, kurio nuolat klausausi yra Dario Marianelli sukurtas soundtrack filmui “Pride & Prejudice”
Anot visažinės Wikipedia, garso takelių, kurtų būtent knygoms yra, bet nedaug. Galima skaityti “Žiedų valdovą” ir klausytis Craig Russell sukurto kūrinio “Middle Earth”, o mano neseniai skaityta Ursula K.Le Guin irgi yra išleidusi vieną savo knygą, kuriai buvo sukurtos muzikinės kompozicijos ir poezijos įrašai.
Labai norėčiau garso takelių H.Murakami, M.Kundera, V.Woolf knygoms. O jūs?
Ech, gaila dar vieno neišverčiamo pavadinimo – The Kite Runner. Na, kur čia jau bėgantis paskui aitvarą. Na, bet ir geriau nieko nesugebu sugalvoti, tegul lieka taip. Ypatinga knyga. Tikrai tarp mano top dešimt. Ir vėl: skaudi, liūdna, pilna nusivylimų ir tokia žmogiška. Nereali superinė knyga. Dar neskaitei? Negali būti! Stumk visas laukiančias knygas į šoną ir skaityk šitą! Net keista, kad taip gerai atsimenu ne tik jausmą apie šitą knygą, bet ir apie ką ji.
Apie draugystę, ištikimybę, skaudžią tokią nevaikišką draugo išdavystę. Tokią didelę, paralyžuojančią, neišperkamą. Skaitai ir galvoji – juk čia tik vaikai, bet kartu supranti, kad vaikystė čia niekuo dėta. Kad čia gal likimas, karma, ar kaip galima pavadinti?
Apie emigraciją. Kai šeimininkai tampa tarnais, kai žvaigždutės ant antpečių galioja tik afganistaniečių gete. Šita knygos dalis vėlgi labai primena jau mano minėtą filmą (superinį) “Smėlio ir rūko namai”.
Apie meilę – neišsipildžiusią, nemokamą išreikšti ir parodyti arba įkvepiančią drąsiems poelgiams.
Apie dar daug jausmų, kvapų, spalvų, daug aitvaruoto dangaus.
Knyga buvo mano pačios atradimas Amazonės džiunglėse. Dar prieš filmus ir vertimus (ir vėl Jotema išleidus, tai nežinau, kaip ten vertimo komybė). Filmą išdrįsau pažiūrėti visai neseniai. Aišku, nusivyliau. Pradžia visai nebloga, tikrai patiko Amiro vaikystės Kabulas, filmavimo rakursas, spalvos. Filmo pradžia tikrai perteikia knygą, o paskui toks bla bla bla nuskubėjimas, nukramtymas, nubanalėjimas. Filmas daug labiau palengvintas. Ne, ne, ne. Tikrai ne. Skaitykit knygą. Originalo kalba, žinoma. Juk ne japoniškai… 😉
Kai perku vyną švediškajame Systembolaget (nes kitur alkoholio Švedijoje neparduoda), kartais atkreipiu dėmesį į rekomendacijas, užrašytas ant lentynos prie kiekvieno vyno. Šitas gana saldus, anas labai sausas ir gana rugštokas, o tas tinka prie vištienos patiekalų.
Kartais gal visai nieko būtų, jei tokios rekomendacijos būtų susietos su knyga. Pavyzdžiui. J.Fowles “Magas” -“Skaityti atostogų Graikijoje metu”. S.Plath “Jei esi jau antra savaitė liūdnas, neskaityk. Bus dar liūdniau”.
R.M.Rilke
O štai prie šiandien perskaitytos R.M.Rilke knygos “Testamentas” turėtų būti parašyta “Skaityti tik labai tyliose vietose, kad niekas neblaškytų ir netrukdytų mintimis sekti paskui lyriškus, eilėraščius primenančius sakinius”.
Šįryt dvi moterys autobuse siaubingai garsiai diskutavo jų bendros draugės gyvenimą. Visas autobusas girdėjo, kaip viena jų stebėjosi “Ir ji jam ATLEIDO. Aš tai jau NIEKADA to nedaryčiau”. Žodžiu, ne tik viešai ištrimitavo apie savo draugės asmeninį gyvenimą, bet ir gerokai pagadino Rilke knygos skaitymą. Tai po to, kai man reikėjo persėsti į traukinį, tiesiu ėjimu nuėjau į tyliąją traukinio kupė, kur pokalbiai ir telefonai yra uždrausti, tai galėjau atsidėti Rilkes “Testamento” skaitymui be jokių trukdžių.
“Testamentas”- tai R.M.Rilke dienoraštis, laiškų ištraukos, parašyti 1920-ųjų žiemą, kai jam buvo pasiūlyta pagyventi vienoje pilyje Šveicarijoje, kad ten galėtų izoliuoti save nuo pasaulio ir pagaliau pabaigti rašyti prieš aštuonerius metus pradėtas “Duino elegijas”. Ir nors iš pradžių aplinka atrodo ideali, autorius išgyvena didžiulę kūrybinę krizę, susitelkti jam trukdo netoliese esančios lentpjūvės garsai ir ryšys su mylimąja.
Trumputė ir šiek tiek svaiginanti knyga. Lyg galva suktųsi. Lyg būčiau įlindusi i R.M.Rilke galvą ir itraukta į šiek tiek neurotišką, bet nuostabiai estetišką ir lyrišką pasaulį.
R.M.Rilke Paryžiuje
Vienas gražiausių jo eilėraščių “Iš vienos vaikystės” man stipriai asocijuojasi su V.Juknaitės “Stiklo šalimi”, nes abu kūriniai labai vienas kitam artimi savo tema ir savo estetika.
Iš vienos vaikystės
Viduj, gausėjant sutemai, sėdėjo
berniukas, lyg toli kitam žemyne.
Ir kai, tartum sapne, jo motina įėjo,
suvirpo spintoje tylioj stiklinė.
Jinai pajuto – išdavė ją kambarys,
ir pabučiavo savo sūnų: Tai tu čia?..
Tada abudu pažvelgė baugščiai
į pianiną, nes dažnai pavakary
ji jam dainuodavo, nuteikdama keistai.
Jisai sėdėjo visiškai tykus. Tiktai
akis įbedęs sekė, kaip nuo žiedo
apsunkus jos ranka tartum per pūgą sniego
klavišais klaidžiojo baltais. (R.M.Rilke. Vertė H.Nagys)
Bibliotekų lankytoja tapau nuo pirmosios klasės. Dar dabar atsimenu, kaip mokytoja pirmą kartą visą klasę nusivedė į biblioteką supažindinti su ten veikusia tvarka. Atsimenu net pirmąją iš bibliotekos paimtą knygą – su daug iliustracijų, tokią pusiau komiksus. Buvau apžavėta. Nuo pat pradžių. Man labai patiko, kad mano pirmojoje bibliotekoje buvo savitarna. Man labai svarbus tas kuitimasis, stoviniavimas prie lentynų, skaitinėjimas, begalinis rinkimasis.
Kai vėliau išėjau į gimnaziją, biblioteka buvau baisiai nusivylus, nes savitarnos ten nebuvo nė kvapo, o ir bibliotekininkė tokia “nuostabi”, kad nuo skaitymo ir knygų meilės tikriausiai atbaidė ne vieną kartą. Atėjus į bibioteką dialogas būdavo maždaug toks: “Ko nori? Nežinai, ko nori? Tai ko čia atėjai.” Žodžiu, sėdėdavo kaip Cerberis užstačius stalą ant įėjimo į patalpą, kur saugojo incognito knygas – niekada taip ir nesužinojau, kokie mūsų gimnazijos knygų fondai. Išdrįsdavau į ją ateiti tik tiksliai žinodama autoriaus vardą ir pavardę, kūrinio pavadinimą – kad nebūčiau išjuokta. Brrr.
Dar mokykliniais laikais buvau I.Simonaitytės bibliotekos lankytoja, ten man patikdavo, buvo savitarna, iš ten dažniausiai susirinkdavau knygas pagal privalomą sąrašą.
Vėliau buvo universiteto fakulteto biblioteka, Mažvydas, kur pusę laiko praleisdavai laukdama knygos, net nežinodavai, ar ji tiks, ar ne, ir tada sekė labai ilgas tarpas be jokios bibliotekos iki kol mano anyta užrodė jau apdainuotą 🙂 Girulių bibliotekėlę. Tokia tat trumpa mano bibliotekų istorija.
Šiandien pabaigiau skaityti visai neseniai mano atrastos švedų rašytojos Eva Adolfsson knygą “Mažutė istorija”. Doktorantė rašo savo disertaciją, vyksta į konferenciją, susipažįsta su kitu mokslininku ir įsitraukia į mažutį romaną, kuris turėjo baigtis oro uoste, jiems abiems išskrendant skirtingomis kryptimis. Tik ta mažutė detalė, apie kurią ji nepagalvoja, yra ta, jog mažų ir nereikšmingų meilės istorijų nebūna.
Eva Adolfsson, kiek žinau, nėra išversta, į lietuvių kalbą, tai per daug čia apie tai nerašysiu. Pasakysiu tik tiek, kad nepaprastai džiaugiausi, kai perskaičiau jos vieną ankstesnių knygų. Tikrai džiūgavau, nes radau rašytoją, kuri literatūros geografijoje yra kažkur tarp Vandos Juknaitės (“Stiklo šalis” man yra vienas gražiausių šiuolaikinės lietuvių prozos kūrinių) ir Agnetos Pleijel (“Žiema Stokholme” – myliu myliu myliu). O praėjusią savaitę buvo pranešta, jog ji po ilgos ligos mirė. Tai iš liūdesio paėmiau “Mažutę istoriją” ir perskaičiau dabar, nors buvau planavusi tą daryti vėliau.
Z.Smith knygos veiksmas vyksta universitete
Skaičiau apie tą mokslininkę ir jos mažutį romaną su kitu mokslininku, ir prisiminiau, jog praėjusiais metais taip sutapo, jog skaičiau net keletą knygų, kurių veikėjai- universiteto dėstytojai (dažniausiai, žinoma, žavūs literatūros profesoriai), nulydimi ilgesingų studenčių žvilgsnių ir dėvintys velvetines kelnes arba švarką (kaip kokia akademinė uniforma) permiega būtent su kokia priklydusia bohemiška studente ir visai nemato tame nei problemos nei savos kaltės.(Pavyzdžiui, J.C.Oates “Beasts”, J.M.Coetzee “Disgrace”).
Žinoma, visai nenorėčiau, jog knygose nebūtų jokių moralinių dilemų, o visi veikėjai- nors ant žaizdos dėk, bet, prisipažįstu, kad būtent akademinės aplinkos aprašymams esu ypač priekabi, nes tai man gerai pažįstama aplinka.
Tai ir erzinuosi, kai rašoma, jog studentai dieną naktį mokosi (tikrai ne maniškiai, nes ką tik baigiau taisyti jų egzaminus, rezultatai prasti), jog universitetuose nuolat vyksta nepaprastai intelektualūs pokalbiai (tik ne manajame fakultete. Per pietus šiandien buvo kalbėta apie pelargonijų persodinimą, princesės Madeleine nutrauktas sužadėtuves ir agurkus ant sumuštinių).
Vien pavadinimas daug ką pasako...
Profesoriai knygose ir filmuose būna labai charizmatiški ir gana išvaizdūs (nepažįstu tokio nė vieno) ir ,kaip jau minėjau, dėvintys velvetinius rūbus (štai čia pagaliau tikra tikra teisybė. Dar reikėtų nepamiršti dėmėto kaklaraiščio).
Įtariu, kad gydytojus erzina jų darbo aprašymas, mokytojai juokiasi iš to, kaip vaizduojamas darbas mokyklose, inžinieriai ironiškai šypsosi, kai apie savo darbo specifiką perskaito romane.
Tad, prašom papasakokit, kokius jūsų darbo aprašymus ir kokiose knygose jūs radot. Ar teisybė knygose parašyta?
Kartais būna taip, kad pasirinkimas erzina. Ypač geras pasirinkimas, nes tada tiesiog nežinai, ką pasirinkti. Paieškojau mamas lydančių princesės knygučių ir radau visą krūvą. Išlydančių. Kaip išsirinkti? Leisti princesei pačiai?
Kaip tik šiuo metu lygiai prieš metus skaičiau Orhan Pamuk knygą “Baltoji pilis”, ir man ji visai nepaliko jokio įspūdžio. Tiek kalba, tiek pati istorija man pasirodė visai neypatingos, nors, kaip žinia, O.Pamuk po šios knygos išleidimo New York Times pavadino nauja žvaigžde Rytuose, be to juk ir Nobelio premiją autorius yra gavęs. Žodžiu, “atsižegnojau” nuo O.Pamuk kūrybos, visiems viešai deklaravau, jog skaičiau-nepatiko, ir kad yra geresnių rašytojų.
Taip ir būčiau likusi perskaičiusi vieną jo knygą, jei ne Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga nebūtų paskelbusi geriausios verstinės knygos konkurso. Kadangi O.Pamuk knygos “Stambulas. Prisiminimai ir miestas” įtraukimas į pretenduojančių knygų sąrašą, signalizavo, jog knyga turėtų būti nebloga, juolab, kad nereikėjo baimintis blogo vertimo. Ir dar ta pati Nobelio premija, taip sakant, už blogas knygas nedalijama, tad knygyne Klaipėdoje nusipirkau, kad dar kartą suteikčiau Orhan Pamuk šansą.
Ir kaip jūs jau numanote, įsimylėjau. Iš antro žvilgsnio.
Ojojoj kaip svarbu rasti sau tinkamą “įėjimą-knygą” į rašytojo kūrybą. Bet kaip tą tinkamumą nustatyti, neįsivaizduoju. Man pačiai tai buvo pamoka apie mano literatūrinį kategoriškumą, per kurį galiu pražiopsoti tikrai geras skaitymo valandas.
Knygos viršelis. Nuotraukoje pats autorius ir Stambulas
“Stambulas” – knyga apie liūdesį. O.Pamuk su ypatinga nostalgija aprašo savo vaikystę ir paauglystę, gražiai perpindamas ir suliedamas savo gyvenimą su Stambulu. Bet biografija nėra pagrindinė knygos pasakojimo linija, o Pamuk nėra pasakojimo centras.
Knygos šerdis- miestas Stambulas, įspraustas tarp rytietiškų ir europietiškų tradicijų.
Stambulo aprašymas labai nutolęs nuo spalvotų nuotraukų, kuriomis viliojami turistai.
O.Pamuk’o Stambulas yra aptriušęs, griūvantis, nešvarus, juodai baltas (tą įspūdį dar labiau sustiprina daugybė juodai baltų nuotraukų knygoje) ir, svarbiausia, keliantis liūdesį. Autorius kalba ne tik apie jo paties liūdesį, bet ir tą visuotinę kolektyvinę nostalgiją, kuri įtakoja Stambulo gyvenimą.
O.Pamuk gyvenimas neatsiejamas nuo Stambulo (jis ten gimė, augo ir iki šiol gyvena tuose pačiuose Pamukų apartamentuose), ir tas jo suaugimas su miestu man kėlė didžiulę nuostabą ir pagarbą. Kalbu ne vien apie meilę savo miestui, kai net griuvėsiai, įkyrūs pardavėjai, šiukšlės, nejaukūs atokūs rajonai, neerzina, o, atvirkščiai, sukelia daug malonesnius jausmus, nes priklauso mylimam miestui.
Ne, tai daugiau nei meilė. O.Pamuk tai nėra jausmas, ne egzistencijos kulisai, bet pati egzistencija.
Lietuviškasis viršelis (Tyto alba)
O.Pamuk rašo labai intelektualiai, negalima nepastebėti jo apsiskaitymo, išsilavinimo ir labai mielos atviros saviironijos. Kiekvienas knygos skyrius galėtų būti spausdinamas kokio nors laikraščio kultūros priede- skyriai gana savarankiški, juos galima puikiausia skaityti atskirai. (Man tai tiko ypač gerai, kai skaičiau keletą dienų su daug “prisėdimų”‘).
Kartais (maždaug po 300 perskaitytų puslapių) skaitėsi šiek tiek sunkiau, bet nežinau, ar čia knygos kaltė ar mano. Ypač smagiai skaitėsi skyriai apie O.Pamuk šeimą ir vaikystę, o 25 skyrius “Europiečio žvilgsnis” man labai priminė visas kuriamas Lietuvos vizijas, mūsų nuolatinį norą sudaryti kažkokį gerą įvaizdį ir ispūdį užsieniečiams. O Pamuk rašo “Mums visiems daugiau ar mažiau svarbu, ką apie mus, kaip asmenybę arba tautą galvoja užsieniečiai ar nepažįstamieji. Bėda, kad jų nuomonė tampa tokia svarbi, kad pradeda kelti skausmą, sudrumsčia mūsų santykį su tikrove ar net tampa svarbesne už pačią tikrovę“.
Tad kraunamės lagaminus (arba tiesiog atsiverčiam knygą) ir keliaujam į juodai baltą, liūdną Stambulą.
CNN rašo, kad pirmasis JAV prezidentas George Washington, pasirodo, yra negrąžinęs dviejų knygų, kurias prieš 221 metus pasiskolino iš New York miesto bibliotekos. Viena iki šiol negrąžintų knygų yra “Common Debates” dvyliktasis tomas, o antroji vadinasi “Law of Nations”.
Vienoje senoje rūsyje laikytoje knygoje buvo surašyta, kas ir kokias knygas skolinuosi nuo 1789-ųjų liepos iki 1972-ųjų balandžio. Prie anksčiau jau minėtų knygų buvo tiesiog parašytas žodis “Prezidentas”.
Skolininkas
Tuomet už negrąžintą knygą buvo skaičiuojama dviejų pensų skola už vieną dieną, tai dabar buvęs prezidentas bibliotekai yra skolingas 4,577 dolerius.
Skaitau ir bandau įsivaizduoti, kaip George Washington prisimena negrąžinęs knygos, ir kaip jam darosi nepatogu, ir net šiek tiek gėda. Puikiai jį suprantu, juk tiek visokių reikalų žmogus turi, tad sunku prisiminti tas knygų grąžinimo datas.
Įdomu, ar tuometiniai bibliotekininkai siuntė priminimus skolininkams? “Na, tai kuris iš mūsų parašys prezidentui ir primins jam, jog jau laikas grąžinti knygas? Kuris išdrįs?”
Yra toks mitas: Leandras iš Abidoso kiekvieną naktį plaukia per Helesponto sąsiaurį lankyti Heros, Afroditės žynės iš Sesto, kuri bokšte uždega žiburį, rodantį mylimajam kelią. Vieną kartą audra užgesina ugnį, ir Leandras nuskęsta. Pamačiusi į krantą bangų išplautą lavoną, Hera šoka žemyn ir žūsta.
Čia toji mažytė arbatos knygelė, kurią nusipirkau Eureka! knygyne. Galvojau čiupsiu ir perskaitysiu – gi nedidukė, o kai strigau, vajei. Vienu žodžiu, knygas reikia skaityti tokiu, laiku, kai joms ateina laikas būti perskaitytomis. O šitą tai tikrai reikia skaityti išsimiegojus ir nesergant. Mano išplaukusios smegenys visą naktį bandė apdoroti, ką vakar perskaičiusios…
Милорад Павић
Kaip visur rašo, romanas sudėtingas, mataforiškas ir skirtas intelektualams. Taigi, tikrai reikėjo ne tik skaityti, bet ir sukti smegenis, neužmigti skaitant ir galvoti, ką skaitai, kol skaitai. Na, ne iš lengvųjų knyga, tikrų tikriausiai. Pirmiausia nusprendus skaityt reikia apsispręst, nuo kurio galo skaitysi, nes knygos pradžios dvi – viena pradžia ir knyga Herai, kita – Leandrui. Aš pradėjau skaityti nuo Heros. Paskui stabtelėjau, pertrauka, Leandras. Suklydau, nereikėjo stabtelt, reikėjo, kad Heros įspūdžiai dar būtų švieži, tada lengviau būtų buvę įžvelgti visus ryšius ir suprasti metaforas, kurios lipa viena ant kitos, raizgosi. Apsisuka galva, pasiklysti ir nieko nebesupranti. Na, žinoma, galiu apsimesti, kad viską suprantu… Gerai, kad vos virš šimto puslapių skaitymo, nes tikrai galima galvą nusisukt.
Perskaičius bandau pažiūrėt, gal kokia gera recenzija atves mane į protą, bet dažniausiai visi tik gražiai cituoja (o citatų iš to šimto puslapių tikrai gali surašyt pusę knygos), perpasakoja, kas parašyta ir mini protingus ir intelektualius žodžius arba tiesiog parašo: “Šis meninis tekstas tarsi prabangus originaliai dekoruotas audinys žėri paradoksaliomis idėjomis, žaismingu stiliumi. Tačiau yra dar ir jo „vidus“ – giliausias prasmės sluoksnis, prie kurio priartėja kiekvienas įžvalgus skaitytojas. (N. Debesytė)”. Žodžiu, pats kaltas, kad nesi intelektualas ir nieko nesupratai – aš jau čia nepasakosiu ir paslapčių neatskleisiu ;P.
Taigi, knygos nelabai priskirsi prie vakaro skaitinių. Neskaitykite pavargę, sergantys ar neišsimiegoję, nes paskui vaidensis sapnuose. Gal kas skaitėt, labai įdomu būtų įspūdžiai. Robert Tyler iš Boston Globe rašė, kad knyga primena Chagall’o drobę su besvoriais meilužiais…
Dabar vartau knygą ir matau, kad iš tikro skaityti reikia taip: Hera – Leandras – Hera. Arba: Leandras – Hera – Leandras. Kad sugaudytum visas vėjo puses.
“Žmogaus gyvenimas yra savotiškos lenktynės: tikslas ne pabaigoje, o takelio viduryje; tu bėgi ir gal jau seniai prabėgai savo tikslą, bet nežinai ir net nepastebėjai, kada jį prabėgai, ir niekada nesužinosi. Todėl vis bėgi ir bėgi.”
“Dabar tos dvi amžinybės buvo vertikaliai įrėmintos lange, tuo tarpu laikas buvo įpavidalintas horizontalioje lango rėmo dalyje. Vieta, kurioje amžinybė ir laikas susikerta, pažymėta rankenėle arba lango sklende. Čia slypėjo gyvenimo ir mirties paslaptis arba raktas. (…) Toje kryžiaus vietoje, kurioje susikerta laikas ir amžinybė, laikas sustoja akimirkai, idant jį palaimintų amžinybė, ir tai yra dabarties akimirka.”
Patarimas rašytojams, kurių kūrybos nenori spausdinti: “Čia reikėtų paminėti, kad Hera turėjo slaptų rašytojo ambicijų, bet nei vienas leidėjas nesidomėjo jos rankraščiais. Tuomet Hera nusprendė imtis vertimų, ir tai pasiteisino. Tarp vertimo eilučių, tai buvo Anatolio Franso, Pjero Loto arba Muzilio romanai, Hera įterpdavo kokią nors savo trumpą novelę, kurios niekas nenorėjo spausdinti, arba bent jau dalį novelės, taip galiausiai įvairiuose kitų autorių romanų vertimuose buvo išspausdinta visa jos novelių knyga.”
Tie, kas skaitė Twilight seriją, žino, jog joje dažnai esama nuoroodų į E.Bronte knygą “Vėtrų kalnas”. Knygos herojė Bella ją dažnai skaito ir apie ją kalba. Būtent dėl šitos priežasties, E.Bronte knygos pardavimai gerokai šoktelėjo aukštyn. Marketingu užsiimantys žmonės netruko sugalvoti, kaip galima dar labiau išpopuliarinti seniai klasika tapusį gotikinį romaną.
HarperCollins leidykla iš naujo išleido “Vėtrų kalną” su specialiais viršeliais
S.Meyer "New Moon" (1) E.Bronte "Vėtrų kalno" JK (2) ir JAV (3) leidimai
Naujieji E.Bronte knygos viršeliai, kaip matote, ne tik vizualiai primena “Twilight” serijos knygas, bet ir labai tiesmukiškai į ją nurodo: ant viršelių parašyta, jog čia mėgstamiausia Bellos ir Edwardo knyga.
Jausmas žiūrint į šitus viršelius dvejopas: iš vienos pusės, knyga “Vėtrų kalnas” yra geras klasikinis kūrinys, kuris jau daug metų “stovi ant savų kojų”.
Kita vertus, jei jaunimas tokių viršelių pagalba atranda klasiką, tai juk nėra blogas dalykas. Guardian rašo, jog šį leidimą per pirmuosius tris mėnesius nusipirko 10.000 žmonių.
Bloomsbury naujas Signature leidimas, skirtas naujai, HP dar neskaičiusiai kartai, knygynuose pasirodys šių metų lapkričio mėnėsį
Internete radau paaiškinimą, kodėl egzistuoja skirtingi viršeliai suaugusiems ir vaikams. Pasirodo, mes, suaugusieji, gėdinamės skaityti apie Harį Poterį viešose vietose, tad Bloomsbury leidžia Hario Poterio knygas suaugusiems su suaugusiškais viršeliais.
Aš pati skaičiau HP knygas su vaikiškais viršeliais, ir man net į galvą neatėjo gėdytis. Paskutiniąją knygą nusipirkau vos tik iškėlusi koją iš lėktuvo Kopenhagos oro uoste ir traukinyje namų link. Buvau labai įsitraukusi į pačią istoriją, tai tikrai nemąsčiau, ką kiti pagalvos.
Bet… Yra knygų, kurių aš per daug nedemonstruoju, kai skaitau jas viešajame transporte arba parke. Pigius ir laaabai blogus meilės romaniūkščius skaitau tik namie.
Dar esu nusipirkusi sau dvi savipagalbos knygas (mea culpa), tai ir jų viršelių per neafišavau.
Rašau ir pati nesuprantu, ko aš čia gėdinuosi, ir koks skirtumas, ką žmonės pagalvos. Juk skaitau tai dėl savęs. Be to, kokio nors premijos laureato knyga tikrai turėtų neutralizuoti neigiamą blogos literatūros poveikį:-)
Balsuoti už vertingiausią knygą LLVS tinklalapyje buvo galima nuo 2010 m. vasario 22 d. iki balandžio 15 d. Balandžio 23 d. – Pasaulinę knygos ir autorių teisių dieną – Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos būstinėje LLVS paskelbė Metų verstinės knygos rinkimų rezultatus.
Iš viso balsuota 1236 kartus.
Daugiausiai balsų (22 %) surinko Orhano Pamuko knyga „Stambulas: prisiminimai ir miestas“, kurią išleiido leidykla „Tyto alba“.
Nuo „Stambulo“ nedaug atsiliko (20 % balsų) lenkų rašytojo Wiesławo Myśliwskio „Traktatas apie pupelių gliaudymą“.
Italo Sandro Veronesi romanas „Ramus chaosas“ surinko 15 % balsų.
Amerikiečio Samo Savage‘o romaną „Firminas: metropolio prasčioko nuotykiai” labiausiai pamėgo 14 % balsuotojų.
Airio Josepho O’Connoro „Atpirkimo krioklys“ sulaukė 13 % skaitytojų palaikymo.
Ingmaro Bergmano „Fani ir Aleksandras“ labiausiai patiko 10 % balsuotojų.
Brito Jameso Meeko romanas “Meilės aktas” užėmė septintą vietą.
Tad sveikinu ir patį O.Pamuk, ir vertėją iš turkų kalbos Justiną Pilkauskaitę, ir Tyto Albą, ir skaitytojus, kurie su O.Pamuk kūryba (už kurią 2006-aisiai gauta Nobelio literatūros premija) gali susipažinti skaitydami aukštos meninės vertės kūrinio vertimą į lietuvių kalbą.
Aš tai ypatingai džiaugiuosi todėl, kad kaip tik dabar ir skaitau šią laimėjusią knygą. Perskaičiau daugiau nei 300 puslapių, tad pritariamai linkčioju galva- laimėjo tikrai gera knyga.
KŽG jau rašė apie baisias ir liūdnas knygas, rašė ir apie draudžiamas knygas. Ši knyga buvo uždrausta Lenkijoje, taip rašo ant knygos atvarto (vargšai draudėjai, aišku, kad paskatino mane paimti ir pažiūrėti, ką gi ten reikia drausti, draudimo nelabai suprantu iki šiol) ir daug kitur (čia radau ieškodama knygos viršelio):
The book has been banned from many libraries throughout its publication history. As recently as 2002, the book was pulled from the shelves of the La Mirada High School Library in California by the Norwalk-La Mirada High School District because of a parent’s complaint about its sexual content. However, after students voiced protest and the American Civil Liberties Union (ACLU) sent a letter to the school district requesting that the district reverse its actions, the book was subsequently reinstated the next year.
William Styron Sofijos pasirinkimas. Ši knyga yra viena geriausių mano skaitytų knygų. Ir viena baisiausių ir liūdniausių, bet ir geriausių. Perskaičiau ją gal prieš metus ar daugiau, bet iki šiol prie jos sugrįžtu, dažnai apie ją galvoju.
Autorius
Labai sunku pasakyti, apie ką knyga. Apie daug ką. Perskaičius ankščiau parašytą tekstą lyg pradedu suprasti, dėl ko vis norima knygą uždrausti – dėl sekso scenų, kurios man visiškai neužkliuvo ir kurios visiškai nėra knygos akcentas. Jei ne ši citata, tikriausiai taip ir nebūčiau sugalvojusi. Nes man ši knyga apie begalinį dvasinį skausmą, tokį begalinį, kad net sunku aprašyti.
Knygoje susipina dvi siužetinės linijos: Sofijos gyvenimas dabar, Amerikoje, kuri ji graži žavi šviesiaplaukė ir jos gyvenimas prieškario ir karo metų Lenkijoje. Ir skaitant ta žavioji panelė, kurią įsimyli kas antras pamatęs jaunuolis, pavirsta dukterimi, žmona, motina, žmogumi, karo metais išgyvenusia neįmanomus dalykus. Ar tikrai išgyvenusia? Fiziškai – taip, bet dvasiškai… tikriausiai ne.
Ieškant knygos, daugiausia nuorodų iškrenta apie Meryl Streep, kuri pagal šią knygą pastatytame filme vaidino Sofiją ir laimėjo už tai Oskarą. Senas filmas, kažin ar įmanoma gauti Lietuvoj pažiūrėti, bet man gal užteks knygos, neabejotinai vienos iš geriausių.
Jau esu rašiusi, kad L.Carroll knyga apie Alisą yra viena mano mėgstamiausių. Protinga ir įžvalgi mergaitė ta Alisa. L.Carroll taip pradeda savo knygą: “Alisai darėsi nuobodu sėdėti šalia sesers paupy ir nieko neveikti. Porą kartų ji pažvelgė į knygą, kurią skaitė sesuo, bet knygoje nebuvo jokio paveikslėlio nei pasikalbėjimo. -Kuriems galams tokia knyga, -kurioje nėra paveikslėlių nė pasikalbėjimų?”
Šiandien būtent ir mąstau apie tuos paveikslėlius. Bandžiau prisiminti, kada iš mano skaitomų knygų dingo iliustracijos. Juk vaikystėje visos knygos buvo iliustruotos. Ar prisimenat, kaip glaudžiai vaikiškose knygose tekstas buvo susietas su paveikslėliais? Vaikiška knyga neįsivaizduojama be iliustracijų. Kai buvau maža, viskas atrodė labai aišku: knygose vaikams iliustracijos yra, o knygose suaugusiems jos retos. Paaugliškose knygose jos vis dar pasitaikydavo, bet kažkur tarp to laiko ir dabarties, iliustracijos iš mano skaitomų knygų beveik dingo.
Iliustracija iš knygos "Skerdykla nr5"
Bet paskutiniu metu jos kažkaip netikėtai vėl padažnėjo. Taip jau sutapo, jog paskutinės skaitytos knygos buvo su iliustracijomis arba nuotraukomis: J.S.Foer “Extremely Loud & Incredibly Close”, S.Gruen “Vanduo drambliams”, R.Oginskaitės “Nes nežinojau, kad tu nežinai”, K.Vonnegut “Skerdykla Nr.5” ir dabar kaip tik mano skaitoma O.Pamuk “Stambulas”. Ir šitos knygos man priminė, kaip smagu skaityti knygas būtent su iliustracijomis. Kaip gera skaityti, kai puslapio tekstas pasibaigia, bet pasakojimas vis dar tęsiasi nuotraukoje ar iliustracijoje. Arba tas jausmas, kai verti naują puslapį, o ten randi paveikslėlį, kuris padeda galvoje sukurti tikslesnę veiksmo aplinką ar palengvina veikėjų įsivaizdavimą.
Kai kuriose knygose iliustracijos, manau, yra neišvengiamos, be jų knyga tikrai nukentėtų (pavyzdžiui. O.Pamuk “Stambulas”), kitoms knygoms iliustracijos ar nuotraukos nėra būtinos, bet, vistiek praturtina knygą. O tam tikrais atvejais nesuprantu, kuo pateisinamas tas iliustracijų nebuvimas. Tokios misterijos man pavyzdys- “Hario Poterio” serija.
O ar jums norisi, jog daugiau knygų būtų iliustruotos?
Tik pažadėkit, kad niekam nesakysit, ir aš pakuždėsiu, kad negalėjau praeiti pro truputį nupigintą 1001 knyga, kurią privalai… Na, galvojau, galvojau, ar tikrai man šitos knygos reikia. Tikrai įtemptai galvojau. O apsipręsti padėjo, kad knyga gausiai iliustruota. O iliustracijos ne tik knygų viršeliai, autorių nuotraukos, bet ir filmų akimirkos, paveikslai ir visokie kitokie pavyzdžiai įtakoti į sarašą įtrauktos knygos. Taigi, knyga apima gerokai daugiau nei šiaip knygų sąrašą. Beje, knygos viršelis yra A. Burgess Clockwork Orange viršelis (o dar vakar pagalvojau, kodėl viršelis vienaakis?)!
Taigi dabar turiu daug gražaus vartymo. Kai turiu vieną laisvą minutę, kurios per mažai knygos skaitymui, galiu perkaityti kokį nors knygos pavadinimą, apie kurį niekada nieko nesu girdėjusi.
Čia buvo 1000 ir viena. O kas tas tūkstantis? Čia kita knyga, kurią pasiskolinau iš draugės.
Tai pasaulio rašytojų žinynas Kas kada kieno parašyta. Įdomi informaciniu atžvilgiu, nes visai be jokių iliustracijų ir nuotraukų, kurios pabrangintų knygą, bet kartu ir padarytų ją šimtą kartų įdomesne. Ne, tūkstančiu kartų, nes tiek autorių knygoje įtraukta. Žinynas kitoks, nei įprasta, kaip sako užrašas ant knygos: “šio biografinio rašytojų žinyno sudarytojus visų pirma domino autorių kelias į populiarumą ir svarbiausių jo gyvenimo įvykių įtaka kūrybai. Čia aptiksite įdomių dalykų, kurių paprastai nėra solidžiose enciklopedijosem žinynuose, literatūros vadovėliuose: pateikiama informacijos ne tik apie rašytojų gyvenimą ir kūrinius, bet ir apie šeimos narių tarpusavio santylius, meilės nuotylkius, atsitiktines darbovietes, ligas, baimes, nuoskaudas, finansines nesėkmes ir pirmuosius pripažinimo ženklus.” Hmm… nejaugi nebuvo nė vieno finansiškai sėkmingo prieš pradedant rašyti? 🙂
Smagu, kad knygoje visi vardai pateikiami kiek įmanoma arčiau originalo, na, žinoma, rusai nesurašyti kirilica, o japonai hieroglifais; kaip vardą skaityti parašyta šalia, skliaustuose. Tiesa, tas ne visai enciklopedinis, daugiau bulvarinis svarbių gyvenimo momentų atrinkimas ir aprašymas kartais prajuokina, kartais nustebina, kartais dar kokį jausmą sukelia, bet iš pradžių skaityti tikrai gana keista :). Pvz.: “visą gyvenimą buvusi beisbolo aistruolė, 1968 m. Moore pagerbta per sezono pradžios rungtynes – jai patikėta pradėti žaidimą” :). Bet ir labai įdomu, pvz. apie Iriną Ratušinskają: “Šaltoje vienutėje poetė sukūrė 250 eilėraščius. Užrašydavo juos degtuku ant muilo gabalėlio, išmokdavo atmintinai, o muilą sunaudodavo”.
Ypatingai daug vertės knygai suteikia prie autoriaus surašyti jo kūriniai, kuriais metais išleisti, pažymima, kas ir kada išleista lietuviškai. Žodžiu, knygą irgi smagu pavartyti, atrasti ką nors naujo. Kai negali skaityt knygų, džiaugies nors apie jas skaitydamas.
knyguziurkes.com 
