Kai kurios knygos primena tam tikrus gyvenimo įvykius, kitos primena bemieges naktis, kai pabaigus ruošti pamokas, pirmą valandą nakties toliau skaitydavau rytojaus literatūros pamokai reikalingą “Aną Kareniną”. Kitos knygos man asocijuojasi su žmonėmis: štai pavyzdžiui M.Andre knyga “Altenburgo riešutmedžiai” man visada primena mano mieląją draugę knygų žiurkę L., nes ji man tą knygą nupirko kaip kompensaciją, kai vieną skolintą iš manęs užliejo vienu mikroskopiniu lašu arbatos  🙂

Yra viena knyga, kuri man yra neatsiejama nuo mano mamytės mamos Jadvygos, visų vadinama Lile. Aš savo močiutės Lilės visai neatsimenu, nes ji mirė, kai man buvo vos vieneri, tad viską, ką apie ją žinau yra iš mamytės pasakojimų ir nuotraukų. Kai močiutė mirė, mano mama gavo jos receptų knygą, ir man ta knyga yra neatsiejama nuo močiutės atminimo. 

Per kiekvienas Kūčias būtent pagal šitos knygos receptą  darau koldūnus, nes taip atrodo, jog ir ji yra su mumis per šventes.

Knygą “Valgių gaminimas” 1956-aisiais metais išleido “Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla”. Tuomet ji kainavo 18 rublių ir 85 kapeikas. Knygos autorės yra tituluojamos namų ūkio agronomėmis  siūlo paskanauti šutintais špinatais, avienos zrazais, įdaryta lydeka drebučiuose, vėžių kakleliais olandiškame padaže ir kitais patiekalais.

 Knygos pratarmėje rašoma : “Sėkmingas penktojo penkmečio plano įvykdymas ir tolesnis liaudies ūkio vystymas sudaro realias sąlygas gausiau aprūpinti gyventojus maisto ir pramoninėmis prekėmis. Kolūkiai, tarybiniai ūkiai ir pramonės įmonės kasmet pagamina daugiau prekių miestų ir kaimų dirbančiųjų buičiai pagerinti“.

Paskutiniuoju metu leidžiama labai daug maisto gaminimo knygų, kuriose pilna gražių nuotraukų, bet šitoje senoje vietoj nuotraukų- iliustracijos. Patiekalai čia nėra fotografuojami, o yra piešiami, ir, tai , mano akimis, suteikia labai daug žavesio.

Knygoje yra ne tik receptų, bet ir įvairių patarimų šeimininkėms: “Švarai palaikyti šluostės dažniausiai siuvamos iš susidėvėjusių rankšluosčių arba minkšto flanelinio audinio. Jos taip pat laikomos švariai, nes dulkėta ar nešvaria šluoste švaros namuose nepalaikysi“. Knygoje dar teigiama, jog kiekvienai šeimininkei reikalingas sandėliukas, rūsys ir ledainė, taip pat pateikiamas būtinų virtuvės įrankių sąrašas, į kurį įtraukti porcelianiniai arbatinukai,  kočėlas ir duršliakas. Anot autorių, margas suktas vainikas ir “Sraigių” pyragas yra kepami “Čudo” krosnelėje, o maisto sudėties lentelėse nurodomas ne tik baltymų, riebalų, bet ir celiuliozės ir pelenų kiekis gramais. 🙂

O kad žinotumėt kokių skanių žagarėlių receptas yra šitoje knygoje!

Močiutės Lilės knyga man yra viena pačių pačių brangiausių ir svarbiausių. Kartais įsivaizduoju, kaip ji nusibraukusi miltuotas rankas į prijuostę, pirštu sekdavo recepto eilutę. Tą pačią eilutę sekė ir mano mamytės ir mano mažosios sesės ir mano pačios pirštas.

K.Ž.G