Vakar galvojau apie skirtumus tarp knygų suaugusiems ir vaikams, tai prisiminiau “Hario Poterio” leidimo viršelius, kurių yra net keletas varijantų
Internete radau paaiškinimą, kodėl egzistuoja skirtingi viršeliai suaugusiems ir vaikams. Pasirodo, mes, suaugusieji, gėdinamės skaityti apie Harį Poterį viešose vietose, tad Bloomsbury leidžia Hario Poterio knygas suaugusiems su suaugusiškais viršeliais.
Aš pati skaičiau HP knygas su vaikiškais viršeliais, ir man net į galvą neatėjo gėdytis. Paskutiniąją knygą nusipirkau vos tik iškėlusi koją iš lėktuvo Kopenhagos oro uoste ir traukinyje namų link. Buvau labai įsitraukusi į pačią istoriją, tai tikrai nemąsčiau, ką kiti pagalvos.
Bet… Yra knygų, kurių aš per daug nedemonstruoju, kai skaitau jas viešajame transporte arba parke. Pigius ir laaabai blogus meilės romaniūkščius skaitau tik namie.
Dar esu nusipirkusi sau dvi savipagalbos knygas (mea culpa), tai ir jų viršelių per neafišavau.
Rašau ir pati nesuprantu, ko aš čia gėdinuosi, ir koks skirtumas, ką žmonės pagalvos. Juk skaitau tai dėl savęs. Be to, kokio nors premijos laureato knyga tikrai turėtų neutralizuoti neigiamą blogos literatūros poveikį:-)
O tu ar gėdiniesi kai kurių skaitomų knygų?
K.Ž.G