Make Love Not War

Būna taip: nieko negirdi apie vieną dalyką, nesuki sau dėl jo galvos, o po to visai netikėtai pradedi tą dalyką visur matyti, lenda jis iš visų kampų, rodosi. Štai taip ir man nutiko. Apie Dresdeno bombardavimą esu girdėjusi. Net pačiame Dresdene esu buvusi ekskursijoj ir prisimenu, kaip gidė pasakojo, kaip po Antrojo pasaulinio karo   jis buvo atstatomas. Plyta po plytos. Bet tikrai apie tai per daug negalvojau, o paskutiniu metu taip sutapo, jog perskaičiau net dvi knygas, kuriose kalbama būtent apie Dresdeno bombardavimą.

Viena jų- jau mūsų recenzuota J.S.Foer “Extremely Loud and Incredibly Close” , o kita- Kurto Vonneguto “Skerdykla Nr5”.

Pagaliau ir aš praradau savo skaitytojišką nekaltybę ironiškajam Kurtui Vonnegutui. 🙂

Bet skirtingai nuo J.S.Foer knygos, “Skerdykla Nr5” nepalieka dūšioj šviesaus ir gero jausmo. Kitokios mintys aplanko perskaičius visai nestorą knygelę, kuri K.Vonnegutui atnešė sėkmę ir suteikė jam materialinę gerovę. Jis pats yra sakęs “The Dresden atrocity, tremendously expensive and meticulously planned, was so meaningless, finally, that only one person on the entire planet got any benefit from it. I am that person. I wrote this book, which earned a lot of money for me and made my reputation, such as it is. One way or another, I got two or three dollars for every person killed. Some business I’m in.”

Tai antikarinė knyga. Ir kitaip turbūt negali būti, nes K.Vonnegut pats buvo karo belaisviu ir išgyveno Dresdeno bombardavimą. Sunku įsivaizduot, kad po tokios patirties būtų įmanoma pritarti bet kokio karo idėjai. Knygoje ne tik siaubingi K.Vonnegut prisiminimai, bet ir mokslinės fantastikos intarpai, sumaišyti su tokiu labai labai juodu humoru.

Kaskart, kai knygoje kas nors miršta, K.Vonnegut rašo tą patį sakinį: “Nieko nepadarysi”. Bet tas “Nieko nepadarysi” nėra kažkokia rezignacija ar susitaikymas. Tas “nieko nepadarysi” -toks labai žiauriai ironiškas, nes iš tikrųjų, ne kiekvienu atveju, bet daugeliu, padaryti ką nors buvo galima. Buvo galima nebombarduoti Dresdeno, buvo galima išvengti visos tos beprotybės, kai kone vaikai imami kariauti, kai žmonės žudomi koncentracijos stovyklose, kai be priežasties Hirosimoje ar Dresdene žūsta tūkstančiai.

Vertimas man pasirodė neblogas, gyvas. Įtariu, kad versti vonegutiškąją kalbą buvo sunkoka, daug keiksmažodžių, kalba tokia spalvinga, net merikiečių pamėgtajam “motherfu**er” buvo rastas lietuviškas atitikmuo. Erzino tik tai, kad amerikietiškieji vietovardžiai buvo rašomi lietuviškai. Na, man “Ajova” (Iowa) arba “Martas Vinjardo sala” (Martha’s Vineyard) rėžia akį.

G.del Toro (tas pats, kur režisavo tamsų “Pano labirintą” ir “Hellboy”) 2011 -aisiais buvo susiruošęs pastatytį filmą pagal “Skerdyklą Nr5”, bet, atrodo, kad jis šiuo metu atsidės kitos knygos- J.R.R.Tolkien “Hobito”- ekranizacijai.

“Skerdykla Nr5” baisi knyga, kurią reikia perskaityti. Dėl profilaktikos. Kad neatbuktume ir nemanytume, jog nieko čia nepadarysi.

K.Ž.G


Ekskursiją į vieną gražiausių vietų žemėje

Pamenat, kai buvom maži ir galvojom: “Kaip bus gerai, kai suaugsim, tada nereikės valgyti sriubos ir galėsiu eiti miegoti labai vėlai”. Ir nors suaugusiškas gyvenimas turi savo pliusų, neabejotina, jog kai kuriuos gražius dalykus praradome. Pavyzdžiui, ekskursijas. Pamenta tokias?  Kai į kuprinę įsidėdavai sumuštinį, dar atsigerti ir burzgiančiu autobusu (kuo toliau autobuse sėdi, tuo esi “kietesnis”) važiuodavai į kokio nors poeto gimtinę/muziejų/gamyklą.

Tai ko mes čia apie tas ekskursijas kalbam? Ogi todėl, kad po Velykų mes, knygų žiurkės, buvome ekskursijoje ir aplankėme vieną gražiausių vietų žemėje- tikriausią KNYGŲ SPAUSTUVĘ. Įsivaizduojat?

Vieną gražią dieną susitikom (buvom jau porą metų nesimačiusios) ir kalbėdamos apie visus gyvenimiškus pokyčius nuvažiavom iki Gargždų, kur yra pastatyta Print-it spaustuvė. Įsivaizduokit, vos įeini pro duris ir iškart pajunti naujų knygų kvapą (oi kaip reikėtų taip kvepiančių kvepalų!). Einam koridoriumi, o ten-lentynos su naujomis knygomis.

Direktorius ekskursiją pradėjo nuo vietos, o dar tiksliau, kompiuterio, kur prasideda knygos kelias spaustuvėje. Dabar tą knygą paprasčiausiu elektroniniu būdu atsiunčia. Anksčiau tai vargas būdavo: vienuoliai ranka perrašydavo, o po Johannes Gutenberg išradimo (mintyse padėkokim jam) juk tą tekstą dar turėdavo surinkti.

Dabar viskas daug greičiau. Parodė mums kaip tekstas yra perkeliamas and didelių lakštų, kaip vėliau vyksta jau pats spausdinimas, kaip knygų viršeliai yra daromi, kaip po to viskas suklijuojama, apkarpoma, sulyginama, supakuojama. Ojojojoj…Visos tos detalės net galvoje netelpa, bet jausmas neapsakomas- matai kaip tekstas virsta į tikrų tikriausią knygą, ir širdis džiaugiasi.

Dažnas galvoja, kad tie kas dirba kokiose kepyklose ir daro gražius tortus, turi būti linksmi žmonės. Dabar tą patį mes galvojam apie žmones dirbančius knygų spaustuvėse.

Print-it spaustuvė spausdina daug knygų Skandinavijos rinkai, tai K.Ž.G po šito vizito į spaustuvę dabar būtinai privalo išžiūrėti knygyne, kurios švediškos knygos spausdintos būtent Print-it’e.

Kad  lengviau susidarytumėt įspūdį, kaip ten viskas atrodė, mes siūlome pažiūrėti mūsų darytas nuotraukas.

Čia viskas ir prasideda.

Sumaketuotas tekstas perkeliamas ant šitų didelių lakštų

Sudėti viršeliai meilės romanams

Visur buvo prikrauta daug daug meilės romanų įvairiomis kalbomis. Įsivaizduojat, kiek daug toje spaustuvėje meilės? Love is in the air!

Gražūs spalvoti viršeliai tik švyyyst švyyyst

Įtariu, kad šitą nuotrauką įdėjom aukštyn kojom, bet juk svarbiausia matosi- šviežiai atspausdintas tekstas ant milžiniškų lapų

O štai šitaip atrodo dar nesupjaustyta ir viršeliu neaprengta knyga

Tuoj šiti pavieniai sąsiuvinukai įgaus knygos pavidalą

O  kad žinotumėt, kiek mums įspūdių ir laimės buvo. Juk ne kiekvieną dieną gali pamatyti kaip knyga įgauna savo pavidalą. Ir labai jau nuostabu buvo tai, kad būtent tuo metu be perstojo knygos vis buvo spausdinamos ir spausdinamos tam, kad vėliau per knygynus pasiektų pačius pačius įvairiausius žmones, kurie po to visi paims tą knygą, atsisės, kas į sofą, kas ant kėdės, kiti gal atsiguls, dar kiti pasidarys sau kavos prieš pradėdami skaityti, dar kiti atsivers knygą ir įbedę nosį tarp puslapių įkvėps naujos knygos kvapo. Vieni gal verks, kiti gal ne, vieni gal perskaitys vienu prisėdimu, o kiti skaitys lėtai su pertraukomis pagalvojimui. Ir visus juos jungs knyga.

Pats tas buvimas spaustuvėjė jautėsi toks beveik sakrališkas- knygų leidyba ir spausdinimas  juk yra šventas reikalas 🙂

Popierius popierius popierius

Spaustuvėje pilna milžiniškų popieriaus rulonų

O čia jau atspausdinti viršeliai meilės romanui, kurio pavadinimas yra "Gigant"

Meilės romanai lietuviškai

Atspausdinta ir supakuota

Tądien, kai lankėmės kaip tik buvo spausdinama Ana Karenina norvegiškai

Matote, kaip dvi knygos vis dar yra sulipusios į vieną kaip kokie siamo dvyniai?

Kur pažvelgsi- visur A.Karenina ir Vronskis ir stebuklingos spausdinimo mašinos

Knygų klijų granulės

Įsivaizduokit- šimtai "Anų Kareninų" be sustojimo pravažiuoja pro šalį. Jausmas nenusakomas!

Čia knygų pradžia- popierius

Akys raibsta nuo gražumo

Labai dėkojame Print-it spaustuvei ir ypač direktoriui už tai, kad suteikė mums progą visą tą gražumą pamatyti ir savo skaitytojams jį parodyti.

Abi knygų žiurkės

Kai mama susilydo

Taip būna tada, kai mama užeina į knygyną ir pamato kokią nors nuostabią knygutę, kurios, neva, labai norėtų kukulis. Bet mamai ji taip pat labai reikalinga, nes… labai graži, ir susilydžiusi mama tampa nepakaltinama knygų pirkimo srityje.

Taigi šį kartą gražią pavasarišką dieną užsukome į Pegaso knygyną Prancūzų kultūros centre. Savaime suprantama, kad knygos ten prancūziškos, na, bet nėra taip, kad visai jau nedraugaučiau su ta prancūzų kalba – yra pretekstas užeiti. Knygynas dydžio kišenės, bet labai mielas, turi labai gražių knygučių. Ir labai brangių… Apsidžiaugiau, kad viena man laaabai patikusi buvo visai nebrangi (palyginus su kitom).

Knygutėj istorija apie princesę, kuri labai norėjo užaugti:

Pasilypėti ant karūnos 🙂
Sudėtingi augimo matavimai

Princesė paklausė mamos, kokia ji turi būti, kad užaugtų.

-Būk miela… kaip tavo tėtis…

O to paties paklaustas tėtis atsakė:

-Būk mylinti… kaip tavo mama.

Virėjas atsakė:

-Būk švari….

-Būk drąsi,- atsakė generolas.

Būsiu drąsi: pati viena iš vonios išgelbėsiu voriukus

-Būk gera plaukikė, – atsakė admirolas.

-Būk protinga, – paporino ministras pirmininkas ir tt.

*

-Bet… tu ESI didelė, – pasakė Mažasis princas 🙂

...

|princesės ir princo mama|