Būna taip: nieko negirdi apie vieną dalyką, nesuki sau dėl jo galvos, o po to visai netikėtai pradedi tą dalyką visur matyti, lenda jis iš visų kampų, rodosi. Štai taip ir man nutiko. Apie Dresdeno bombardavimą esu girdėjusi. Net pačiame Dresdene esu buvusi ekskursijoj ir prisimenu, kaip gidė pasakojo, kaip po Antrojo pasaulinio karo jis buvo atstatomas. Plyta po plytos. Bet tikrai apie tai per daug negalvojau, o paskutiniu metu taip sutapo, jog perskaičiau net dvi knygas, kuriose kalbama būtent apie Dresdeno bombardavimą.
Viena jų- jau mūsų recenzuota J.S.Foer “Extremely Loud and Incredibly Close” , o kita- Kurto Vonneguto “Skerdykla Nr5”.
Pagaliau ir aš praradau savo skaitytojišką nekaltybę ironiškajam Kurtui Vonnegutui. 🙂
Bet skirtingai nuo J.S.Foer knygos, “Skerdykla Nr5” nepalieka dūšioj šviesaus ir gero jausmo. Kitokios mintys aplanko perskaičius visai nestorą knygelę, kuri K.Vonnegutui atnešė sėkmę ir suteikė jam materialinę gerovę. Jis pats yra sakęs “The Dresden atrocity, tremendously expensive and meticulously planned, was so meaningless, finally, that only one person on the entire planet got any benefit from it. I am that person. I wrote this book, which earned a lot of money for me and made my reputation, such as it is. One way or another, I got two or three dollars for every person killed. Some business I’m in.”
Tai antikarinė knyga. Ir kitaip turbūt negali būti, nes K.Vonnegut pats buvo karo belaisviu ir išgyveno Dresdeno bombardavimą. Sunku įsivaizduot, kad po tokios patirties būtų įmanoma pritarti bet kokio karo idėjai. Knygoje ne tik siaubingi K.Vonnegut prisiminimai, bet ir mokslinės fantastikos intarpai, sumaišyti su tokiu labai labai juodu humoru.
Kaskart, kai knygoje kas nors miršta, K.Vonnegut rašo tą patį sakinį: “Nieko nepadarysi”. Bet tas “Nieko nepadarysi” nėra kažkokia rezignacija ar susitaikymas. Tas “nieko nepadarysi” -toks labai žiauriai ironiškas, nes iš tikrųjų, ne kiekvienu atveju, bet daugeliu, padaryti ką nors buvo galima. Buvo galima nebombarduoti Dresdeno, buvo galima išvengti visos tos beprotybės, kai kone vaikai imami kariauti, kai žmonės žudomi koncentracijos stovyklose, kai be priežasties Hirosimoje ar Dresdene žūsta tūkstančiai.
Vertimas man pasirodė neblogas, gyvas. Įtariu, kad versti vonegutiškąją kalbą buvo sunkoka, daug keiksmažodžių, kalba tokia spalvinga, net merikiečių pamėgtajam “motherfu**er” buvo rastas lietuviškas atitikmuo. Erzino tik tai, kad amerikietiškieji vietovardžiai buvo rašomi lietuviškai. Na, man “Ajova” (Iowa) arba “Martas Vinjardo sala” (Martha’s Vineyard) rėžia akį.
G.del Toro (tas pats, kur režisavo tamsų “Pano labirintą” ir “Hellboy”) 2011 -aisiais buvo susiruošęs pastatytį filmą pagal “Skerdyklą Nr5”, bet, atrodo, kad jis šiuo metu atsidės kitos knygos- J.R.R.Tolkien “Hobito”- ekranizacijai.
“Skerdykla Nr5” baisi knyga, kurią reikia perskaityti. Dėl profilaktikos. Kad neatbuktume ir nemanytume, jog nieko čia nepadarysi.
K.Ž.G
“