…muzika stabdo laiką keičia žodį (Foje)

Man dažnai būna taip: pažiūriu filmą, o kai jis baigiasi, noriu pratęsti tą jausmą, kuris būna jį žiūrint. Tada peržiūriu papildomą medžiagą ir į filmą neįtrauktas scenas, režisieriaus komentarus, o po to einu klausytis filmo garso takelio (jei atvirai, tai niekada nenaudoju termino “garso takelis”, visada sakau soundtrack. Čia tik tinklaraštyje (šito žodžio irgi šnekamojoje kalboje nenaudoju) stengiuosi taisyklingai išsireikšti).

Turiu keletą labai  mėgstamų” O Brother, Where Art Thou?”,  “Pump Up the Volume,” “The  Piano” ,” Marie Antoinette”.

O kaip būtų smagu, jei ir knygos turėtų garso takelius! Įsivaizduojat? Skaitai ir klausaisi.

Kai kurioms knygoms garso takeliai yra tiesiog privalomi. Štai pavyzdžiui, kai su klasiokėm skaitėm R.Schneider “Miego brolį”, kur muzika užima labai svarbią vietą, ieškojom muzikinių įrašų su vargonų muzika. Nes knyga sukėle baisiausią poreikį girdėti vargonus. (Ištrauka iš filmo “Miego brolis”)

Dabar tai juk lengva: nueini į youtube, o seniau reikėjo išsitraukti tėvų patefoną, susirasti klasikinės muzikos plokštelę ir t.t.

Gerai, kad pagal knygas kuriami filmai, o filmams kuriami garso takeliai. Vienas toks, kurio nuolat klausausi yra Dario Marianelli sukurtas soundtrack filmui “Pride & Prejudice”

Bet bandymų kurti muziką knygoms yra. Amazon yra keletas pavyzdžių, pavyzdžiui muzika parašyta M.Bulgakovo “Meistrui ir Margaritai” (galima pasiklausyti)

Anot visažinės Wikipedia, garso takelių, kurtų būtent knygoms yra, bet nedaug. Galima skaityti “Žiedų valdovą” ir klausytis Craig Russell sukurto kūrinio “Middle Earth”, o mano neseniai skaityta Ursula K.Le Guin irgi yra išleidusi vieną savo knygą, kuriai buvo sukurtos muzikinės kompozicijos ir poezijos įrašai.

Labai norėčiau garso takelių H.Murakami, M.Kundera, V.Woolf knygoms. O jūs?

K.Ž.G

Mano knygų 100 (dvylika): aitvarai

Ech, gaila dar vieno neišverčiamo pavadinimo – The Kite Runner. Na, kur čia jau bėgantis paskui aitvarą. Na, bet ir geriau nieko nesugebu sugalvoti, tegul lieka taip. Ypatinga knyga. Tikrai tarp mano top dešimt. Ir vėl: skaudi, liūdna, pilna nusivylimų ir tokia žmogiška. Nereali superinė knyga. Dar neskaitei? Negali būti! Stumk visas laukiančias knygas į šoną ir skaityk šitą! Net keista, kad taip gerai atsimenu ne tik jausmą apie šitą knygą, bet ir apie ką ji.

Apie draugystę, ištikimybę, skaudžią tokią nevaikišką draugo išdavystę. Tokią didelę, paralyžuojančią, neišperkamą. Skaitai ir galvoji – juk čia tik vaikai, bet kartu supranti, kad vaikystė čia niekuo dėta. Kad čia gal likimas, karma, ar kaip galima pavadinti?

Apie emigraciją. Kai šeimininkai tampa tarnais, kai žvaigždutės ant antpečių galioja tik afganistaniečių gete. Šita knygos dalis vėlgi labai primena jau mano minėtą filmą (superinį) “Smėlio ir rūko namai”.

Apie meilę – neišsipildžiusią, nemokamą išreikšti ir parodyti arba įkvepiančią drąsiems poelgiams.

Apie dar daug jausmų, kvapų, spalvų, daug aitvaruoto dangaus.

Knyga buvo mano pačios atradimas Amazonės džiunglėse. Dar prieš filmus ir vertimus (ir vėl Jotema išleidus, tai nežinau, kaip ten vertimo komybė). Filmą išdrįsau pažiūrėti visai neseniai. Aišku, nusivyliau. Pradžia visai nebloga, tikrai patiko Amiro vaikystės Kabulas, filmavimo rakursas, spalvos. Filmo pradžia tikrai perteikia knygą, o paskui toks bla bla bla nuskubėjimas, nukramtymas, nubanalėjimas. Filmas daug labiau palengvintas. Ne, ne, ne. Tikrai ne. Skaitykit knygą. Originalo kalba, žinoma. Juk ne japoniškai… 😉

|aitvaruose|