Vienintelis ir nepakartojamas

Perskaičiau knygą, padėjau ją ant stalo ir savo trupinukui padainavau:

Aš esu Niekas,
Baltas berniukas,
Ne, ne berniukas,
O kamuoliukas.Aš esu Niekas,
Paukščio plunksnelė,
Ne, ne plunksnelė,
Kedro šakelė…

Nes taip reikia. Nes taip norėjosi.

Ir išvis, dainos galvoje skambėjo visą laiką, kai skaičiau Rūtos Oginskaitės “Nes nežinojau, kad tu nežinai: knyga apie Vytautą Kernagį“. Tiek Baltojo Nieko dainelės, tiek “Išeinu. Palieku tave”, tiek “Lydėdami (pauzė) gęstančią (pauzė) žarąvėlai (būtent “žarąvėlai”, o be “žarą” ir ”vėlai”, nes juk taip dainuodavo pats Kernagis).

Knygynuose tiek daug naujai išleistų biografijų mačiau, bet labai skeptiškai į jas pažiūrėjau. Na, man sunku patikėti, kad visos tos “žvaigždės” turi ką papasakoti, o jei ir turi, tai tas pasakojimas turi būti geros literatūrinės kokybės.  Bet knygą apie Kernagį norėjau labai nusipirkti. Vaikystėje klausiausi jo “Baltojo nieko…” , visas dainas iš jo “Akustinio” mintinai moku, tad kai lietuvių kalbos egzaminui reikėjo išmokti vieną Putino eilėraštį, iškart paėmiau “Margus sakalus”- juk jau mokėjau… Bet sunku buvo jį deklamuoti, nes vis norėdavau jį dainuoti ir bųtinai sakydavau “žarąvėlai”

Taigi, knygą labai norėjau nusipirkti. Tik kad kainavo labai daug, tai palaikiau rankoje ir padėjau atgal. O paskutinę dieną Lietuvoje dar užbėgau į knygų skyrių “Maximoj” ir, o džiaugsme, radau knygą apie Kernagį  popieriniais viršeliais ir už žymiai mažesnę kainą. Tame brangiajame variante, jei teisingai supratau, yra spalvotos nuotraukos, Vilniaus žemėlapis ir net kompaktinė plokštelė. Knygyne kažkaip to nepastebėjau, būčiau žinojusi, koks gėris slepiasi už tų storų viršelių, būčiau pirkusi brangesnįjį varijantą.

Aš biografijų beveik neskaitau (išskyrus įvairių karalienių biografijas ir J.Nikulino “Beveik rimtai”), tai apie patį žanrą nelabai turiu supratimo. Bet kai skaitau, tai turiu keletą kriterijų. Pirmiausia noriu, kad biografija man atskleistų kažką nežinomo ir naujo apie asmenį. Antra, kad tai būtų pasakojimas, o ne tiesiog chronologinis faktų išdėstymas. O jei dar ta biografija papasakoja ir apie tą laikmetį, sugeba perduoti kontekstą, tai tiesiog beprotiškai fantastiška 🙂

R.Oginskaitės knyga man patiko, nes parodė man kitokį Kernagį nei įsivaizdavau. O jis, pasirodo, būdavo ir dygus, galėdavo ir įžeisti ir kokią nemalonią repliką numesti ir apšaukti.  Man pačiai jis toks labai artimas pasirodė dėl to, kad labai sunkiai išgyveno kritiką ir graužėsi dėl jos.

Benas plaukia į Nidą

R.Oginskaitė cituoja patį Kernagį, įterpia jo pažįstamų, šeimos narių pasakojimus, citatas iš straipsnių, dainų tekstus, nuotraukas.  Žodžiu, darbas man pasirodė padarytas iš pagrindų, tikrai ne “belekaip”, o su meile.

Kartais jos pačios bandymai “surišti” pasakojimus, kažkaip abibendrinti juos man pasirodydavo truputuką tokie gal per daug didaktiški (manau, kad skaitytojai daug kur patys sugebėtų taip apibendrinti), bet perskaičiau visą knygą, ir nusprendžiau, jog tie apibendrinimai man visai patiko. Manau, jog taip pasakojimas mažiau yra išsibarstęs ir fragmentiškas, o galutinis rezultatas – net labai pavykęs.

Viena stipriausiu knygos pusių yra ta, kad R.Oginskaitė piešdama Kernagio portretą, parodė kontekstą, kuriame gyveno ir kurį kūrė visa Kernagio karta. Skaitau, o prieš akis stovi Vilnius, Gedimino prospektas, besišypsantis Vytautas Rumšas (žinoma, kad vyresnysis :-). Aš jį jau nuo vaikystės esu įsimylėjusi, kai pamačiau per kažkokį TV spektaklį, kurio pavadinimo nepamenu ), liūdnomis akimis žiūrintis Vytautas Grigolis, girdisi raiški Reginos Arbačiauskaitės dikcija. Knygoje šmėkšteli A.Mikutėnas, A.Puipa, S.Račkys, A.Kulikauskas, I.Balsytė ir daugybė kitų meno ir inteligentijos atstovų.

Skaičiau ir džiūgavau, nes šita knyga apie Kernagį man yra tarsi tam tikro Lietuvos gyvenimo periodo pjūvis. Ir taip smagu buvo skaityti, kas su kuo bendravo, su kuo Kernagis kūrė, su kuo į mokyklą ėjo, o su kuo Vancevičiaus kurse mokėsi. Patiko, nes pasakojimas apie vieną žmogų tarsi buvo pakeltas į aukštesnį lygmenį, lyg per Kernagio gyvenimo prizmę parodytas pasaulis, apie kurio egzistavimą  žinojau, bet jo sudėtingumo ir gražumo negalėjau suvokti.

Čia Vytautas Kernagis dainuoja Girdvainio ariją “Velnio nuotakoj”

Pokalbis su knygos autore čia

K.Ž.G

Eureka!

Šiandien, ty, jau vakar, aptikau dar vieną savo knygų Meką – knygynėlį Eureka! Atsidūriau jame antrą kartą (pirmas kartas buvo labai sėkmingas – nusipirkau šviežutėlę Ežio eleganciją). O šį kartą užėjau su zirzilia (zirziančiu) kukuliu, tai labai ilgai nesikuičiau, bet, aišku, vis tiek radau ką neštis su savim. Labai nesigraužiu, nes su manim iškeliavo visai nebrangi knyga – arbatos puodelio kainos (čia bandau save kaip nors nuraminti, nes gi ėjau su intencija, kad piniginės nepasiėmiau :P).

Knygynėlį aptiksi eidama(s) nuo Katedros aikštės Vilniaus Universiteto link, pasirodo, ten yra Daukanto a. 2. Gal pastatui už nugaros ta Daukanto aikštė, nežinau, na, bet ir nesvarbu. Knygynėlis labai orientuotas į studentus, labai daug profesinės literatūros ir labai nedaug grožinės. (dabar nuolaidos medicinos knygoms) Ir su zirziančiu kukuliu spėjau pamatyt, kad noriu G.Beresnevičiaus esė rinkinio, jau iš seniau noriu Simone de Beauvoir Antrosios lyties ir dar kelių labai noriu, bet apsiribojau arbatos puodeliu, kuris, tikiuosi bus tramplinas kitai labai norimai bloge jau minėtai knygai.

Knygynėlis labai jaukus. Labai ankštas ir visas susigrūdęs. Bet turi labai simpatišką sofutę, kurią pirmą kartą pamačius pagalvojau, kad jie tikriausiai kažką remontuoja, kad sofa užklota laikraščiais, ir tik vėliau pamačiau, kad ten gobelenas laikraštiškas 🙂 Neklausiau, bet bandau spėti, kad dėl to susigrūdimo knygynėlyje tiesiog nėra bla bla bla “grožinės” literatūros. Man, aišku, nuo to nė kiek ne lengviau, nes noriu kas antros ten esančios knygos. Tai va, dar vienas toks mažytis rojus žemėje.

|bevaikštinėjanti po vilnių ir besidžiaugianti pavasario saule|