CNN rašo, kad pirmasis JAV prezidentas George Washington, pasirodo, yra negrąžinęs dviejų knygų, kurias prieš 221 metus pasiskolino iš New York miesto bibliotekos. Viena iki šiol negrąžintų knygų yra “Common Debates” dvyliktasis tomas, o antroji vadinasi “Law of Nations”.
Vienoje senoje rūsyje laikytoje knygoje buvo surašyta, kas ir kokias knygas skolinuosi nuo 1789-ųjų liepos iki 1972-ųjų balandžio. Prie anksčiau jau minėtų knygų buvo tiesiog parašytas žodis “Prezidentas”.
Skolininkas
Tuomet už negrąžintą knygą buvo skaičiuojama dviejų pensų skola už vieną dieną, tai dabar buvęs prezidentas bibliotekai yra skolingas 4,577 dolerius.
Skaitau ir bandau įsivaizduoti, kaip George Washington prisimena negrąžinęs knygos, ir kaip jam darosi nepatogu, ir net šiek tiek gėda. Puikiai jį suprantu, juk tiek visokių reikalų žmogus turi, tad sunku prisiminti tas knygų grąžinimo datas.
Įdomu, ar tuometiniai bibliotekininkai siuntė priminimus skolininkams? “Na, tai kuris iš mūsų parašys prezidentui ir primins jam, jog jau laikas grąžinti knygas? Kuris išdrįs?”
Yra toks mitas: Leandras iš Abidoso kiekvieną naktį plaukia per Helesponto sąsiaurį lankyti Heros, Afroditės žynės iš Sesto, kuri bokšte uždega žiburį, rodantį mylimajam kelią. Vieną kartą audra užgesina ugnį, ir Leandras nuskęsta. Pamačiusi į krantą bangų išplautą lavoną, Hera šoka žemyn ir žūsta.
Čia toji mažytė arbatos knygelė, kurią nusipirkau Eureka! knygyne. Galvojau čiupsiu ir perskaitysiu – gi nedidukė, o kai strigau, vajei. Vienu žodžiu, knygas reikia skaityti tokiu, laiku, kai joms ateina laikas būti perskaitytomis. O šitą tai tikrai reikia skaityti išsimiegojus ir nesergant. Mano išplaukusios smegenys visą naktį bandė apdoroti, ką vakar perskaičiusios…
Милорад Павић
Kaip visur rašo, romanas sudėtingas, mataforiškas ir skirtas intelektualams. Taigi, tikrai reikėjo ne tik skaityti, bet ir sukti smegenis, neužmigti skaitant ir galvoti, ką skaitai, kol skaitai. Na, ne iš lengvųjų knyga, tikrų tikriausiai. Pirmiausia nusprendus skaityt reikia apsispręst, nuo kurio galo skaitysi, nes knygos pradžios dvi – viena pradžia ir knyga Herai, kita – Leandrui. Aš pradėjau skaityti nuo Heros. Paskui stabtelėjau, pertrauka, Leandras. Suklydau, nereikėjo stabtelt, reikėjo, kad Heros įspūdžiai dar būtų švieži, tada lengviau būtų buvę įžvelgti visus ryšius ir suprasti metaforas, kurios lipa viena ant kitos, raizgosi. Apsisuka galva, pasiklysti ir nieko nebesupranti. Na, žinoma, galiu apsimesti, kad viską suprantu… Gerai, kad vos virš šimto puslapių skaitymo, nes tikrai galima galvą nusisukt.
Perskaičius bandau pažiūrėt, gal kokia gera recenzija atves mane į protą, bet dažniausiai visi tik gražiai cituoja (o citatų iš to šimto puslapių tikrai gali surašyt pusę knygos), perpasakoja, kas parašyta ir mini protingus ir intelektualius žodžius arba tiesiog parašo: “Šis meninis tekstas tarsi prabangus originaliai dekoruotas audinys žėri paradoksaliomis idėjomis, žaismingu stiliumi. Tačiau yra dar ir jo „vidus“ – giliausias prasmės sluoksnis, prie kurio priartėja kiekvienas įžvalgus skaitytojas. (N. Debesytė)”. Žodžiu, pats kaltas, kad nesi intelektualas ir nieko nesupratai – aš jau čia nepasakosiu ir paslapčių neatskleisiu ;P.
Taigi, knygos nelabai priskirsi prie vakaro skaitinių. Neskaitykite pavargę, sergantys ar neišsimiegoję, nes paskui vaidensis sapnuose. Gal kas skaitėt, labai įdomu būtų įspūdžiai. Robert Tyler iš Boston Globe rašė, kad knyga primena Chagall’o drobę su besvoriais meilužiais…
Dabar vartau knygą ir matau, kad iš tikro skaityti reikia taip: Hera – Leandras – Hera. Arba: Leandras – Hera – Leandras. Kad sugaudytum visas vėjo puses.
“Žmogaus gyvenimas yra savotiškos lenktynės: tikslas ne pabaigoje, o takelio viduryje; tu bėgi ir gal jau seniai prabėgai savo tikslą, bet nežinai ir net nepastebėjai, kada jį prabėgai, ir niekada nesužinosi. Todėl vis bėgi ir bėgi.”
“Dabar tos dvi amžinybės buvo vertikaliai įrėmintos lange, tuo tarpu laikas buvo įpavidalintas horizontalioje lango rėmo dalyje. Vieta, kurioje amžinybė ir laikas susikerta, pažymėta rankenėle arba lango sklende. Čia slypėjo gyvenimo ir mirties paslaptis arba raktas. (…) Toje kryžiaus vietoje, kurioje susikerta laikas ir amžinybė, laikas sustoja akimirkai, idant jį palaimintų amžinybė, ir tai yra dabarties akimirka.”
Patarimas rašytojams, kurių kūrybos nenori spausdinti: “Čia reikėtų paminėti, kad Hera turėjo slaptų rašytojo ambicijų, bet nei vienas leidėjas nesidomėjo jos rankraščiais. Tuomet Hera nusprendė imtis vertimų, ir tai pasiteisino. Tarp vertimo eilučių, tai buvo Anatolio Franso, Pjero Loto arba Muzilio romanai, Hera įterpdavo kokią nors savo trumpą novelę, kurios niekas nenorėjo spausdinti, arba bent jau dalį novelės, taip galiausiai įvairiuose kitų autorių romanų vertimuose buvo išspausdinta visa jos novelių knyga.”
knyguziurkes.com 