Apie rašytojo nerašymą

Kai perku vyną švediškajame Systembolaget (nes kitur alkoholio Švedijoje neparduoda), kartais atkreipiu dėmesį į rekomendacijas, užrašytas ant lentynos prie kiekvieno vyno. Šitas gana saldus, anas labai sausas ir gana rugštokas, o tas tinka prie vištienos patiekalų.

Kartais gal visai nieko būtų, jei tokios rekomendacijos būtų susietos su knyga. Pavyzdžiui. J.Fowles “Magas” -“Skaityti atostogų Graikijoje metu”. S.Plath “Jei esi jau antra savaitė liūdnas, neskaityk. Bus dar liūdniau”.

R.M.Rilke

O štai prie šiandien perskaitytos R.M.Rilke knygos “Testamentas” turėtų būti parašyta “Skaityti tik labai tyliose vietose, kad niekas neblaškytų ir netrukdytų mintimis sekti paskui lyriškus, eilėraščius primenančius sakinius”.

Šįryt dvi moterys autobuse siaubingai garsiai diskutavo jų bendros draugės gyvenimą. Visas autobusas girdėjo, kaip viena jų stebėjosi “Ir ji jam ATLEIDO. Aš tai jau NIEKADA to nedaryčiau”. Žodžiu, ne tik viešai ištrimitavo apie savo draugės asmeninį gyvenimą, bet ir gerokai pagadino Rilke knygos skaitymą. Tai po to, kai man reikėjo persėsti į traukinį, tiesiu ėjimu nuėjau į tyliąją traukinio kupė, kur pokalbiai ir telefonai yra uždrausti, tai galėjau atsidėti Rilkes “Testamento” skaitymui be jokių trukdžių.

“Testamentas”- tai R.M.Rilke dienoraštis, laiškų ištraukos, parašyti 1920-ųjų žiemą, kai jam buvo pasiūlyta pagyventi vienoje pilyje Šveicarijoje, kad ten galėtų izoliuoti save nuo pasaulio ir pagaliau pabaigti rašyti prieš aštuonerius metus pradėtas “Duino elegijas”. Ir nors iš pradžių aplinka atrodo ideali, autorius išgyvena didžiulę kūrybinę krizę, susitelkti jam trukdo netoliese esančios lentpjūvės garsai ir ryšys su mylimąja.

Trumputė ir šiek tiek svaiginanti knyga. Lyg galva suktųsi. Lyg būčiau įlindusi i R.M.Rilke galvą ir itraukta į šiek tiek neurotišką, bet nuostabiai estetišką ir lyrišką pasaulį.

R.M.Rilke Paryžiuje

Vienas gražiausių jo eilėraščių “Iš vienos vaikystės” man stipriai asocijuojasi su V.Juknaitės “Stiklo šalimi”, nes abu kūriniai labai vienas kitam artimi savo tema ir savo estetika.

Iš vienos vaikystės

Viduj, gausėjant sutemai, sėdėjo
berniukas, lyg toli kitam žemyne.
Ir kai, tartum sapne, jo motina įėjo,
suvirpo spintoje tylioj stiklinė.
Jinai pajuto – išdavė ją kambarys,
ir pabučiavo savo sūnų: Tai tu čia?..
Tada abudu pažvelgė baugščiai
į pianiną, nes dažnai pavakary
ji jam dainuodavo, nuteikdama keistai.

Jisai sėdėjo visiškai tykus. Tiktai
akis įbedęs sekė, kaip nuo žiedo
apsunkus jos ranka tartum per pūgą sniego
klavišais klaidžiojo baltais. (R.M.Rilke. Vertė H.Nagys)

K.Ž.G

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s