Keletas paskutinių mano skaitytų knygų vis užgauna tėvų ir vaikų santykius. Štai ir šita knyga, apie kurią ilgokai vaikščiojau ratais knygyne ir pagaliau negalėjau atsispirti taip pigiai (tris kartus pigiau nei knygyne) parduodamai per Europos dienas knygų mugėje, yra apie trijų kartų susikalbėjimus ir nesusikalbėjimus. Na, tėvų vaikų santykiai gal nėra pagrindinė knygos tema, bet vis dėlto svarbi ir man labai užstrigusi.

Keletą vakarų pasimėgavau šita knyga – skaitėsi labai lengvai, norėjosi skaityti kiekvieną laisvą minutę, o ir knyga ne per storiausia, tai greitai susiskaitė, toks optimalus keleto vakarų skaitymas – tokios irgi jau buvau pasiilgusi – geros ir ne per daug storos 🙂 Dabar taip noriu sulaukti kokio laisvesnio vakaro, kai galėsiu pažiūrėti filmą (trailer komentaruose), kurį knygos autorė pati režisavo. Nors pagal trailer’yje esančius vaizdus matau, kad skaitydama savo filmą pastačiau kitaip, kitokie mano aktoriai ir aplinka kitokia, na, bus įdomu pažiūrėt.

Knyga pasakoja apie tai, kaip žmogus kartais bijo pats savęs, stengiasi būti kitokiu, tokiu, kokį jį kažkas įsivaizduoja ir tokį įsivaizduojamą myli, net įtikina tave patį tokiu esant. Pasirodo, save apgaudinėti galima iki begalybės, nors kartais ta begalybė staiga pasibaigia, lyg staiga pabustum iš komos ar sapno (o Pipa vaikšto per sapnus), ir nebepažintum nei savęs, nei to pasaulio, kuris lyg ir buvo tavo, bet niekada jame nesijautei savas.

Vienas Pipos gyvenimas – bohema, narkotikai, tikri ir netikri menininkai, sąmonės rūkas, kai nieko neatsimeni. Kitas – atsidavusios motinos, negeriančios net aspirino, sveikai besimaitinančios, besistengiančios būti tobula mama, tobula žmona, kažkuo tobulu. Du kraštutinumai. Atspėkite, kuris gyvenimas buvo pirmas, o kuris antras? Ar nors vienas tikras? Gal trečiasis? Tikiuosi.

|žiurkytė L|