Dyvų dyvai…

Paskaičiau straipsnyje, kaip Sodra, remdamasi protingais įstatymais, rašytojus “skalpuoja”, ir baisu pasidarė.

Straipsnyje pasakojama, jog A.Zurbai nupjauna pensiją, kai į jo sąskaitą įplaukia pinigai už seniai išleistas knygas. Anot to straipsnio,  jam išskaičiuoja, pavyzdžiui, 11 litų, už anksčiau išleistas, bet vėliau parduotas knygas.

(Dabar pauzė skirta galvos palingavimui ir akių pavartymui. Na gal dar kokiam keiksmažodžiui) … … … … … … … … … …

Sėdžiu ir galvoju, kad dabar bijosiu rekomenduoti lietuvių autorių, kurie jau išėjo į pensiją, knygas. Na jei parekomenduosiu, keletas knygų gal ir bus nupirkta, o po to autoriams pensijas sumažins. Tai gal geriau patylėsiu.

Dar galvojau skaityti “Altorių šešėlyje”, bet dabar persigalvojau.

Maža kas.

Gal dar iš Mykolaičio Putino pareikalaus kokį mokestėlį susimokėti…

K.Ž.G

Knygų žmonės Vilniuje 6: Juozapas Zavadzkis

Bene didžiausią leidybos veiklą Vilniuje išplėtojo Juozapas Zavadskis. Vroclave ir Leipcige įgijęs gerą poligrafininko išsilavinimą, 1803 m. jis atvyko į Vilnių, o 1805 m. Vilniaus universiteto vadovybė išnuomojo jam dešimčiai metų visiškai žlungančią spaustuvę su patalpomis universiteto rūmuose. Taip prasidėjo Zavadskių dinastijos leidybinė-spaustuvinė veikla, trukusi iki pat 1940 metų.
Sutvarkęs ir naujais įrengimais papildęs spaustuvę, J. Zavadskis su jam būdinga energija pradėjo organizuoti knygų leidybą. Spaudiniams apipavidalinti jis pasitelkė knyginės grafikos specialistus, „kovoti su klaidomis” pasamdė pirmąjį Vilniaus spaudos istorijoje etatinį korektorių, kurio pareigas daugiau kaip 40 metų ėjo žinomas lenkų ir rusų gramatikų autorius, Lietuvos bajorijos herbų rinkinio sudarytojas J. Bogdanovičius. Net Napoleono įsiveržimo metais, kai kitas poligrafijos įmones buvo apėmusi krizė, energingojo Zavadskio vadovaujama spaustuvė dirbo be didesnių nuostolių.
Išradingai vadovaudamas poligrafijos įmonei, J. Zavadskis sugebėjo ne tik nepriekaištingai patenkinti universiteto poreikius, bet nemažai knygų pradėjo leisti ir savo nuožiūra. Ypač J. Zavadskis mėgo spausdinti Vilniaus universiteto profesorių bei dėstytojų kūrinius. Iš jo spaustuvės išėjo nemaža T. Cadzkio, J. Lelevelio, G. A. Grodeko, Euzebijaus Slovackio, J. Potockio, brolių A. ir J. Sniadeckių ir kitų žymių vilniečių knygų. Nemažai užsakymų buvo imama „iš šalies” – iš įvairių Varšuvos bei kitų miestų užsakovų.
Ekonominę J. Zavadskio padėtį dažnai gelbėdavo tai, kad jis universitetui nemokėdavo grynais pinigais, o atsilygindavo knygomis bei kitais spaudos darbais.
Juozapui Zavadskiui mirus (1838 m.), spaustuvę ėmė valdyti jo sūnus Adomas Zavadskis, kuris ypač daug padėjo lietuviškos knygos plėtotei – vis didesnį svorį Zavadskių knyginėje produkcijoje ėmė sudaryti lietuviški spaudiniai. Adomas Zavadskis palaikė glaudžius ryšius su S. Daukantu, D. Poška, L. Ivinskiu, M. Valančiumi, M. Akelaičiu, broliais T. ir V. Juzumais, K. ir O. Praniauskais ir kitais lietuviško žodžio skleidėjais. Pradėjusi lietuviškas knygas leisti 1806 m., Zavadskių spaustuvė iki lietuvių spaudos uždraudimo išieido bemaž pusantro šimto lietuviškų knygų.
Iš Adomo Zavadskio įmonę perėmė jo jaunesnysis brolis Feliksas, o iš šio – jaunesnieji Zavadskių giminės atstovai. Tačiau tiek leidybinė spaustuvinė firma, tiek jos knygynas iki pat 1940 m, nacionalizacijos vadinosi Juozapo Zavadskio vardu.
Atgavus lietuvišką spaudą, Zavadskių leidykla vėl ėmėsi leisti lietuviškas knygas, brošiūras, periodinius leidinius. Iki 1920 m. jų išleido arti dviejų šimtų. Tačiau vis labiau įsigalinti nacionalistinė lenkomanų reakcija stabdė lietuviško žodžio plitimą Vilniuje. Lietuviškų knygų leidyba buvo nutraukta, uždarytas ir iki 1930 m. veikęs
lietuviškų knygų skyrius Zavadskių knygyne.