Štai kaip būna, kai viena žiurkė rekomenduoja, o kita puola skaityt tą pačią knygą – dar vienas knygos komentaras bloge antrą kartą. Tiesa, susilaikau ir dabar neskaitau, ką parašė G., žinau, jai knyga tikriausiai buvo daug artimesnė, daug labiau išgyventa, nei man. Dar vienos knygos skaitytojos įspūdžiai apie knygą čia, ačiū kad su manim knyga pasidalino.

O manęs skaitant neapleido tas jausmas, kurį išgyvenau keletą kartų, kur nors išvažiuodama ilgesniam laikui. Tas visiškos vienatvės ir visko pradėjimo nuo nulio jausmas. Vaikų smėlio dėžės jausmas, kai sukaupęs visas jėgas (na, žinoma, kitiems net nereikia kauptis, bet man reikia) eini klausti smėlyno žaidimų kaimyno vardo – rakto į bendras smėlio pilis, durų užtrenkiančių spengiančią vienatvę. Man taip įstrigo knygoje aprašomas Z. susitikimas su jos lover, ji už jo tiesiog užsikabina ir plaukia, nes jai ten taip liūdna ir vieniša, kad į kompaniją tinka bet kas, kas apskritai tau bent žodį ištaria. Toks pažįstamas jausmas. Z. įstringa tam momente (stuck in the moment). Man net kažkaip iki galo neaišku, ar ji tikrai jį įsimylėjusi, ar jis tiesiog jai reikalingas, nes reikalingas. Neina išsiaiškinti dėl to kalbinių ir kultūrinių skirtumų. G., kaip tau atrodo?

Aha, įsivaizduoju, G., visus tavo jausmus, nerimą dėl vizų, lietuviškai tariamo tavo vardo skambesį… Tokia man ta knyga – pilna ilgesio, nesaugumo jausmo, neužtikrintumo. Arba to jausmo, kai grįžti namo ir nebepriklausai nei čia, nei ten…

|nenorinti niekur važiuoti|