Praeities galia

Knygos pradžia įtraukė, galvojau, kad vėl mėgausiuosi, kaip ir savo numylėtuoju Chaosu, pavydėsiu sau kiekvieno skaitomo puslapio. Deja. Tokia gera tema, ir kažkaip man ji pasirodė neišvystyta iki galo. Na, nepateisino mano lūkesčių, kurie, savaime suprantama, buvo labai dideli. Atsargiai reikia su tais patikusių knygų autoriais. Gal reikia duoti jiems atsivėpti, pasimiršti (Rushdie – negalioja).

Vėl prie knygos. Knygos herojus sužino, kad jo tėvas buvo visai ne jo tėvas. Tiksliau, kad jis savo tėvo visai nepažinojo, nes js gyveno vieną matomą gyvenimą ir vieną nematomą. Atrodo, rašyk ir rašyk, kaip tai paveikia herojų, aplinkinius žmones, pasaulio suvokimą, bet Veronesi kažkur užbuksuoja, nuklysta nereikšmingais (mano manymu) takeliais ir tos superinės paliestos temos normaliai neišvysto. Man taip gaila gaila gaila. Ir aš tikiuosi, kad aš klystu klystu klystu ir dar džiaugiuosi, kad man Ramus chaosas pirmasis pateko į rankas, nes po šitos knygos tikrai nebūčiau ryžusis dar vienai Veronesi knygai. O dabar tik norisi parašyti: “Brangieji, apie Veronesi arba gerai, arba nieko”. Tai aš – nieko. Šį kartą. Bet vis tiek labai tikiuosi, kad tai nebus paskutinė mano pažintis su autorium.

|atsidūstu|