Šį savaitgalį turbūt neperskaitysiu nė puslapio, nes mieste- Jūros šventė!
Vėjo! Vėjo! Vėjo!
K.Ž.G
Pagaliau Giedros Radvilavičiūtės knyga “Šiąnakt aš miegosiu prie sienos” (koks pavadinimas!!! apie jį kada kitą kartą) mano rankose. Ilgokai vaikščiojau ratais aplinkui, kol nusipirkau. Dabar skaitysiu. Dar tik du puslapius perskaičiau, bet jau noriu pasidalinti, nes ten radau teksto traukos parametrus, išmatavimus žodžiais. Dabar net bijau toliau skaityt, bijau, kad labai patiks ir bijosiu, kad va, jau knygos pabaiga artėja. Ir kartu labai tikiuosi, kad taip ir bus. Taigi, Teksto trauka…
Paveikiam tekstui turiu kelis jo kokybę patvirtinančius savo kriterijus.
Pirmas. Pasakojimas perskaičius nevalingai turi vėl brautis į atmintį – nebūtinai siužetu ar charakteriais. Galbūt tik detalėmis, palyginimu, metafora, kokiu nors netikėtumu… (…)
Antras. Tekstas negali būti pernelyg toli nuo mano patirties. Ima atrodyti, kad ir aš tai patyriau, ten buvau, alų midų gėriau, tuos pačius žodžius burnoj turėjau (…)
Trečias. Skaitydama tekstą, turiu pamiršti viską aplink – kartais akimirkai, kartais būsena tęsiasi ilgiau (…)
Ketvirtas. Pasakojimas žinomus, galbūt net banalius dalykus privalo atskleisti naujai
Penktas…
|kur miegosi šiąnakt?|
Jau taip seniai noriu į Portugaliją, ne tas žodis, bet ji taip toli rodos, ant pasaulio krašto. Bet vieną dieną tikriausiai viską mesiu ir važiuosiu ten. Mano vienas buvęs kolega nuvažiavo pakeliaut į Portugaliją, bet sakė gavo išsinuomot nerealų namuką ant vandenyno kranto ir niekur nebenorėjo važiuoti, ten ir praleido tas atostogas. Tai dabar mano svajonė – atostogos ant vandenyno kranto, patogus krėslas ir vis į tolius nuo geros knygos pakeliamos akys.
Man knyga ir patiko, ir nepatiko. Iki šiol virškinu, kas labiau. Bet tikriausiai taip ir liksiu iki galo nesugalvojus. Vienos knygos vietos labai traukdavo, kitos – migdydavo, kai kur mintys tobulai susirišdavo, kai kur norėdavosi kažko daugiau. Net pradedu galvoti, kad galbūt knygai truputėlį buvo wrong time?
Knygos pradžia neabejotinai pagauna: Raimundas Gregorijus yra klasikinių klabų mokytojas. Jis visas toksai sustabarėjusiai klasikinis – tikslus kaip šveicariškas laikrodis, nesikeičiantis, kaip seni graikų ar romėnų tekstai. Vieną dieną, lietuj lyjant, sutinka moterį ant tilto. Moteris, pasirodo, portugalė, ir Raimondą kažkas staiga užburia – lygtais portugališko žodžio skambesys, lygtais moteris, lygtais lietus – jis išeina vidury pamokos (kas neįmamnoma ir neįsivaizduojama!) ir ryte išvažiuoja į Portugaliją. Tiesa, kiekvienoj pasitaikiusioj stotelėj jam knieti išlipti 🙂
O ką veikė Lisabonoj? Įsisuko kapstyti seniai mirusio gydytojo, kurio pamąstymų knygelė atsitiktinai papuolė jam į rankas, gyvenimą. Tai knygoje ir susivynioja šios dvi linijos. Iš tikrųjų, man susivynioja taip, kad tampa labai įdomus gydytojo Prado gyvenimas ir ne tiek įdomus Gregorijaus. Kažkoks toks ir neišvyniotas iki galo. Gal ir buvo autoriaus mintis tik pasinaudoti juo kaip pagalbininku pasakojant apie Prado?
Knygos autorius – folosofas Peteris Bieri (taip simpatiškai šypsosi iš viršelio, kad ranka nekyla ką nors rašyti apie knygos trūkumus) – Pascal Mercier – tik slapyvardis. Knygoje cituojama daug vietų iš Prado knygelės ir tos citatos truputėlį mane erzindavo, pamesdavau mintį, nuskrajodavau kažkur. Na, kažkaip per daug primygtinai, man rodės, per tas citatas autorius – filosofas norėjo savo požiūrį į gyvenimą parodyti skaitytojui. Tos vietos man sausokos ir nuobodokos, gal galima rasti ir kitokių būdų savo pasaulėžiūrai išreikšti?
O kas man patiko? Patiko, kad sužinojau apie Portugaliją daugiau, nei kad žinojau, kad ten gražu :). Gabaliukas Portugalijos rezistencijos istorijos, žmonių likimų. Labai išjausta ir nugludinta man atrodo Prado šeimos tema.
“Kaip sunku tėvui neprarasti autoriteto savo vaikų akyse! Kokia nepakeliama mintis, kad visos tavo silpnybės, aklumas, tavo klaidos ir bailumas įsirėžia jų sielose!”- rašė Prado tėvas sūnui. Rašė, bet niekuomet šių žodžių nepasakė – tarp jų tiek daug bereikšmės didingos tylos, kuri abu juos labai kankino. Motina, su savo begaliniais lūkesčiais, amžinai dėkinga sesuo – kaip akmuo po kaklu (“Kai kam nors išgelbsti gyvybę, juk kaip tik tada turėtumei atsisveikinti kuo greičiau ir lengviau. Gyvybės išgelbėjimas yra ir pačiam, ir tam kitam našta, jos niekas nepajėgia pakelti. Todėl reikėtų į tai žiūrėti, kaip į paprastą laimingą atsitiktinumą, kaip į spontanišką išgijimą. Nesusieti su jokiu asmeniu.”).
Man patiko ir draugystės, meilės tema. Tarp vyrų – Prado ir Žoržė, vyro ir moters – Prado ir Marijos Žoau, Prado ir Ištefanijos Išpinozos (koks vardas!). Taip taikliai parodyta neišjudinama vyriška draugystė, kurią sudaužo abiejų draugų aistra tai pačiai moteriai, nes, atrodo, kaip kitaip ir begali būti – amžinos draugystės nebūna. Arba tas neaprėpiamas dėmesio iš Marijos poreikis, platoniška vienos pusės draugystė, kai kita pusė trokšta meilės… ir niekada to nepasako.
Tiesa, knygoje labai mylimos knygos, dažnai minimi knygynai, antikvariatai, bibliotekos.
“Knygas aš vogdavau. Knygos iš viso neturi kainuoti, taip maniau anuomet, taip ir šiandien tebemanau.”
Kaip įdomu, kad Amazonėj įvedus šitą knygą man jau rekomanduoja Carlos Ruiz Zafon The Shadow of the Wind, parkeliavusią su manim iš gretimos Ispanijos. Amazonė knygai duoda keturias žvaigždes, aš – tris su puse, ma kažkaip vis tiek kažko lyg ir trūksta.
Pusę knygos galite paskaityti čia.
|girdinti traukinių dundesį|
Šitas ne mažiau svarbesnis už visus spindinčius:
|knygyno gyventoja|
Atsimenat tą stebuklingąją Tyto Albos seriją, kuri, galima sakyti, atvėrė duris į naujovišką literatūrą, naujoviškas knygas (vienodo formato ir gražiais minkštais viršeliais, ir nepamirškime kritukų). Ar tik nebuvo Panelės Smilos sniego jausmas pirmoji serijos knyga?
Pirmosios serijos knygos buvo fantastiškos. Knygos pabaigoje būdavo sąrašas jau išleistų ir planuojamų išleisti knygų – su savo tuometine sugyventine kruopščiai paukštuodavome perskaitytas knygas ir turėjome beveik identiškas serijos kolekcijas – jos kambario pusėj jos kolekcija, mano kambario pusėj manoji :).
Ši knyga man labai patiko. Ji man tiesiog dvelkia Bjork (ir vėl) 🙂 Ir filmas pagal knygą geras. Ar matei?
/33/
Albumų paskirtis šiam pasauly man yra mįslė. Tokios didelės gražios ir brangios knygos, kurios dažniausiai niekada nevartomos ir tik gražiai surikiuotos (arba negražiai, nes paprastai niekur netelpa) ramsto namų sienas. Aš irgi turiu tokių namuose, ir daugelio jų net nesu pervertusi, o kokioj knygų mugėj ar knygyne mano rankos vis tiek prie jų tiesias, kaip prie kokio išminties ir grožio šaltinio. Atsimenu vieną tokį dailės albumą vartydavome su pusbroliais kaime, kai lydavo ir negalėdavom trintis lauke. Bet vartydavome ne meno, o anatomijos pažinimo tikslais 🙂 Na, kad ir tokia paskirtis.
Albumas – gera dovana? Dažna tikriausiai. Esu girdėjus, kad albumai dažnai keliauja iš vienų namų į kitus, kaip dovana (visada gali perdavonoti, juk niekas vis tiek nevarto- knygas visada kaip nauja), kol galiausiai pasiekia kokį pirminį dovanotoją, kuris dar ir savo ranka užrašytą sveikinimo atvirutę knygos viduryje aptinka :).
Taigi, atskleiskite man, kokia albumų paskirtis, ar turit namie albumų, ar žiūrit juos, ar vartot, ar gėritės, ar yra tokių, kuriuos labai labai norėtumėte įsigyti, ar esate peržiūrėję “Neregėtą Lietuvą”? O gal net gavę dovanų ar padovanoję?
Tiesa, besukdama galvą aš vis dėlto sugalvojau, ką veiksiu su savo albumais. Vartysiu su kukuliais. Bus didelė nauda ir man, ir albumams, ir kukuliams, juk ten tiek visko, ką galima su mažais kukuliukais apšnekėti ir aptarti! Tiek spalvų, tiek veiksmo, tiek lobių! O gal jums gaila duoti albumą vaikui? Gi suplėšys, pripieš, prikleckins ir nučiupinės? Geriau tegul ramsto namus, o gal kam padovanosit, kai ateis laikas? 🙂
/sukanti galvą trečiadieniais?
Kadangi kukulis labai daug “skaito” (ir greitai), tai mes kartu nebesutelpame į 5 knygas, kurias leidžia pasiimti elektroninė sistema, todėl ėmiau ir sugalvojau, kad kukulis vertas būti užregistruotas kaip atskiras skaitytojas. Kaip tarėm taip padarėm – šiandien mano 2 m. ir 8 mėn. princesė tikriausiai patapo jauniausia skaitytoja Girulių bibliotekoje :), o gal ir Klaipėdoje? O gal ir Lietuvoje? 🙂
Ar tu turi skaitytojo bilietą?
|mama|
Šitas postas turėjo būti apie Penelopę, Odisėjo žmoną, tą pačią, kuri ištikimai (?) laukė savo vyro grįžtančio iš Trojos karo, bet juk gyvenime dažnai nutinka visai kitaip, nei planavai, tai ir šis postas man rašosi apie Penelopę ir Odisėją. Ir dar S.Parulskį, su kuriuo labai nesirimuoja žodis virgin, bet taip jau yra, kad aš vis dar Parulskio virgin, nors namie manęs ir laukia Murmanti siena (dėl nerealaus pavadinimo), o gal ir Sraigė su beisbolo lazda, net nebežinau.
Taigi, jau nuo labai seniai namie eilėje stovi viena Margaret Atwood knyga, kurios niekaip nepaimu į rankas, reikės greičiau paimt. Bibliotekoje labai nustebau pamačiusi šios autorės knygą, nes maniau, kad nieko nėra išversta. Pasikuitusi radau ir dar vieną, tai visai likau nustebusi, eilinį kartą supratau, kad žinau, kad nieko nežinau. Knyga iš labai įdomaus projekto, kuris apima įvairių žinomų autorių mitų interpretacijas, serijos.
Knygoje M. Atwood mitą pasakoja Penelopės ir jos dvylikos tarnaičių , kurias Odisėjas, grįžęs iš savo didvyriškos kelionės, nužudė, lūpomis. Ar tikrai ji tokia buvo, jo žymioji kelionė? Kokią paprastą realybę slepia mitas?
„Sklido gandai, kuriuos plukdydavo kiti laivai. Vieni pasakojo, kad Odisėjas ir jo vyrai pasigėrė pirmame uoste, į kurį jie atplaukė, ir vyrai sukėlė maištą; ne, sakė kiti – jie paragavę stebuklingo augalo, nuo kurio netekę atminties, o Odisėjas juos išgelbėjęs surištus nugabendamas į laivus. Odisėjas kovėsi su milžinišku vienaakiu Kiklopu, sakė vieni; ne, tai buvęs tik vienaakis smuklininkas, sakė kiti, o ir peštynės buvusios dėl neapmokėtos sąskaitos. Kai kuriuos vyrus surijo žmogėdros, sakė vieni; ne, tai buvusios įprastos triukšmingos girtų muštynės, kurių pasekmės – nukąstos ausys, sukruvintos nosys, badymasis peiliais ir paleistos žarnos, sakė kiti. Odisėjas svečiavosi pas vieną deivę užburtoje saloje, sakė vieni; ji pavertusi jo vyrus kiaulėmis – visai nesunkus darbas, mano požiūriu,- bet ir vėl atvertusi juos žmonėmis, nes įsimylėjusi Odisėją ir maitinusi jį negirdėtais skanumynais, kuriuos ruošdavo savo nemirtingomis rankomsi, ir jie kasnakt mylėdavęsi kaip pamišę; ne, sakė kiti, tai buvęs tik brangus viešnamis, ir jis tik gyvenęs šeimininkės sąskaita.“
Galvojau, kad tuo mano susidūrimas su mitais ir baigsis, ir štai šiandien vartydama seną dienraštį (na, praėjusios savaitės) radau interviu su Sigitu Parulskiu apie jo naują knygą vėl geruliu pavadinimu „Vėjas mano akys“, kurioje rašoma apie Odisėjo atostogas vienoje Graikijos saloje. Jei būčiau postą rašius vakar, tai Penelopės ir Odisėjo kelionė būtų pasibaigus anksčiau, dar Graikijoje, o dabar užsitęsė iki Lietuvos. Įdomus interviu ir smalsu, kokia gi dabar ten ta knyga. Bet tegul stojas ji prie visų, į ilgą eilę, kol kas užtenka man Odisėjo.
Beje, čia šiaip nuorypis į knygos temą – Sigitas Geda buvo pasakęs, kad „Odisėjas ne jūra keliavo, o siela. Odisėja – vyro sielos kelionė.“ Kas perskaitysit, pasigirkit :).
Ir dar viena mintis iš Penelopės, apie kurią turėjo būti šitas postas:
„Ką gali padaryti moteris, kai skandalingos paskalos sklinda po pasaulį? Jeigu ji ginasi, atrodo, kad ji kalta.“
Ir dar labai keistas man pasirodė knygos viršelis, t.y. knygos du viršeliai – tokie skirtingi, atrodo, lyg ne ta pati knyga būtų, ane?
@
Ant knygos parašyta: 1973 metais pirmą kartą išleista novatoriška, nevaržoma Izadoros Ving istorija ir jos laisvo skrydžio troškimas sukėlė nacionalinę sensaciją. Ji kurstė svajones ir kėlė ginčus. Henris Mileris The New York Times palygino ją su populiariu savo paties kūriniu „Vėžio atogrąža“ ir išpranašavo, kad „ši knyga įeis į literatūros istoriją… jos dėka moterys suras savo vietą literatūroje ir padovanos mums puikias sekso, gyvenimo, džiaugsmo ir nuotykių sagas.“
Knyga, kurios buvo parduota daugiau kaip 20 milijonų egzempliorių, tapo ypatingu kultūros reiškiniu. Šiandien, praėjus daugiau kaip trisdešimčiai metų, revoliucingasis romanas „Skrydžio baimė“, pasakojantis apie savęs ieškojimą, išsilaisvinimą ir moters brendimą, tebėra toks pat aktualus.
Ryžausi skaityti šitą knygą dėl Henrio Milerio komentaro – niekaip jo paties atogrąžų neprisiruošiu paskaityti, tai bent kažką, ką jis gerai įvertino. Ir knyga man patiko. Mane labai stebino, kaip tai, kas parašyta, kai manęs dar net nebuvo ant šio svieto, yra aktualu šiandien. Na, moters buvimo šiame pasaulyje aktualija, kai moteris neranda sau vietos, nežino, nesupranta, niekur nesijaučia gerai. Kadangi knyga tokia šiuolaikiška, tai bandau suvokti, kaip jautėsi to meto skaitytojai skaitydami, kokį ažiotažą ji sukėlė, kai buvo išspausdinta – davatkėlės tiesiogine žodžio prasme turėjo plaukus nuo galvos nusirauti ir dar autorei nurauti.
Kuo toliau, tuo labiau tikiu, kad mums su KŽG reikia važiuoti į Goteburgo knygų mugę, nes šiais metais Erica Jong atvažiuoja. Knygų mugėje ji pristatys savo memuarus Seducing The Demon. Aišku, jei turėčiau šitą knygą dabar pat pulčiau ją skaityti. Dabar tai teks pakentėti iki kito pirkimo iš Amazonės.
|mėgstanti skristi|
Klaipėdoje dažniausiai einu į Vagos knygyną Studlende (klaikus prekybos centro pavadinimas, kas tokį klaikų sugalvojo?), nes ten man dabar arčiausia. Taigi, einu duonos ir pieno, parsinešu knygą. Smagu. Taigi, prieš kelias dienas užėjau į knygyną ir nustėrau – nieko nesuprantu, kažkaip viskas atbula ir keista, neįprasta. Iš pradžių nesuprantu, kas atsitiko, o paskui pamatau, kad perstatytas “baras” su pardavėjom: iš vienos vietos knygyno kampe, į, na, kaip čia pasakius, na, perstatytas ant įėjimo į knygyną. Aš greitai akimis perbėgau pasikeitimus ir ką matau, kad mano mėgstamiausios lentynos su nukainotomis knygomis yra tiesiai pardavėjoms už nugarų. Žodžiu, jei aš ne nuotaikoj klausti pardavėjos, ar galėčiau pasikuisti jai už nugaros, tai tada viskas, aš tiesiog neinu kuistis tarp tų knygų ir namo nešuosi tik duonos ir pieno. Liūdesys. Tai va, bet kadangi šiandien aš drąsi, tai klausiu pardavėjų, kas atsitiko. Vargšės pardavėjos susiėmusios už galvos tik ir laukė šito klausimo. Žodžiu, atvarė ponas Vagos dievas generalinis direktorius (kaip sako Vagos puslapis, tikriausiai ponas V. V. P.) ir įvedė tvarką, nes nusprendė, kad kažkas knygyne negerai. Tai viskas buvo perstatyta ir pasidarė gerai – dabar pirkėjas gali nusisukti galvą. Labai logiška kasą padaryti ant įėjimo/išėjimo – tada pirkėjai vaikšto aplink kasą ratais ir tada kasa su visu aparatu ir pinigais yra labai “saugi”. Pardavėjos guodėsi, kad ir taip vos spėja vagis gaudyti, nes apie aštuoniasdešimt procentų knygyno lankytojų ateina su visai kitokiais tikslais, vagys ateina net su specialiais užsakymais pavogti vieną ar kitą knygą. Žodžiu, ant Marijos žemės kaip visada – direktoriaus diktatūra ir jokio atsižvelgimo į darbuotojų nuomonę ir patogumą pirkėjams, na, dažnai ir sveiką protą… Pardavėjos prašo pirkėjų, kad jie internetu parašytų atsiliepimus apie naująją tvarką, gal kas nors pasikeis, t.y. atsikeis atgal. Taip ir padarysiu.
|pasimetusi knygyne|
Gabrielė Petkevičaitė Bitė buvo neįtikėtinai aktyvi moteris. Veikė viską, ką įmanoma veikti: rašė, vaidino, rūpinosi nelaimėliais, ligoniais, dirbo vaistinėje, mokė vaikus, rūpinosi savo broliais ir seserimis, nerimavo dėl Lietuvos, kalbos. Bet labiausiai man šiandien jai norisi padėkoti, už tai, kad galiu rašyti šitą blogą. Kodėl? Nes Bitė viena iš pirmųjų rūpinosi moterų teisėmis, o juk tai pati pradžia, kelio, kuris atvestų iki šiandien, kur tarškenu savo naują postą, o juk galėčiau būti vyro pristatyta prie kokio daržo ravėjimo, agurkų raugimo ir langų plovimo, apie kokį rašaliojimą gali būti kalba?!!! Ir dėkoju kiekvienai žmogaus (dažniausiai, deja, moters) pėdai, mynusiai tą kelią iki šiandienos ir minsiančioms rytoj, poryt, kitais metais.
O knyga pilna Bitės rūpesčio, liūdesio ir nerimo. Pilna iki pat dangaus. Tos džiaugsmo kruopelytės reikia ieškoti kiekvienam puslapy – bet koks tas džiaugsmas! Čia keletas citatų iš knygos:
|iš bityno|
Gera žinia E.Hemingway fanams- E.Hemingway sūnus Patrick Hemingway davė savo sutikimą, kad tėvo vardu būtų pavadinta batų vyrams kolekcija. P.Hemingway sako, jog jo tėvui labai nepatiko kojinės ir kad jo mėgstamiausi batai buvo “loaferiai”.
El Salvadore iš bizono ir jaučio odos padaryti batai kainuos nuo 150 iki 235 dolerių.
Jei aš sugalvočiau savo vyrui padovanoti ką nors hemingvėjiško, turbūt nupirkčiau tą megztinį, kuriuo E.Hemingway vilki nuotraukose.
2008 aisiai pasaulyje buvo išleista 561580 knygų, iš jų grožinės- 53058. (Bowker statistiką galima rasti čia) Tai maždaug 145 knygos per dieną.Pasiduodu! 🙂
Šiandien per radiją kaip tik buvo programa apie Barbara Cartland (1901-2000), kuri yra parašiusi 723 knygas.
Didžiąją daugumą jų sudaro istoriniai meilės romanai, kur pagrindinė veikėja (žinoma, kad našlaitė), nekalta (o kaip gi kitaip) įsimyli kokį turtingą aristokratą ir už jo išteka (kaip netikėta, ar ne?)
Laidoje B.Cartland pasakojo, kad ji kasdien dirba 2.5 valandos ir per tą laiką ji turi parašyti 7000 žodžių. Tokiu būdu jai prireikia 2 savaičių knygai parašyti. Agatha Christie, kuri laikoma efektyvia rašytoja per metus sukurdavo 2-3 knygas. Stephen King yra išleidęs 49 knygas.
O rašytojas Ryoki Inoue nuo 1986 metų, kai metė savo krūtinės ląstos chirurgo darbą, pasišventė rašymui ir iki šiol yra išleidęs 1075 knygas. Skaičiau apie jį internete ir negalėjau patikėti, kad taip gali būti. Viena iš Wikipedijoj apie jį esančių citatų sako, jog daugelis negali taip greitai skaityti, kaip jis rašo 🙂
K.Ž.G