Kai mano kolegė knygų žiūrkė L papasakojo apie tai, kaip ji medžiojo skaitantį L.Donskį, pamaniau, jog pats laikas yra paskelbti visuotinę skaitančiųjų medžioklę.
Medžioklės taisyklės paprastos: pamačius žmogų kuris skaito, reikia sužinoti, kokią būtent knygą ji arba jis laiko rankose. Už vieną skaitytoją duodamas vienas taškas, o už skaitančią garsenybę- du.
O sumedžiotus skaitytojus prašome registruoti čia, šio įrašo komentaruose.
Į medžioklę!
Papildymas: tas, kuris išdrįs skaitančiojo paklausti apie tai, kokią knygą ji ar jis skaito (o ne tik vogčiomis pažiūrės į viršelį), gaus tris taškus už bendravimo tarp skaitančiųjų skatinimą ir drąsą.
Vakar sugalvojau, kad reikėtų nueiti į vietinį antikvariatą, kur knygos pigios, o ir labai gerų jų dažnai pasitaiko.
Seniau tai būdavo laikai: pasiimi piniginę, užrakini duris ir eini.
Dabar kitokie laikai. Pirmiausia reikia surinkt visokius būtinus dalykus savo mažutėliui: papildomos sauskelnės, megztukas, vanduo, vafliai (kuriais galėčiau papirkinėti savo vaiką, jei jam labai asibostų sėdėti vežime). Aplaksčiau pusę namo, kol suradau kepurę nuo saulės, pamaitinau trupinuką, kad neišalktų kelionėje (iki antikvariato 10 minučių kelio), ištepiau kremu nuo saulės, pati pasidariau sau atsigerti, nes siaubingai karšta, viską sudėjau į krepšį, ant rankų paėmiau vaiką, raktus įsidėjau į kišenę- keliaujam!
Nulipau du laiptus ir prisiminiau, jog vežimas mašinos bagažinėje, o mašina tai mieste, nes vyras ja išvažiavo į darbą. Tai teko atidėti ėjimą į antikvariatą, nes kad ir kaip man knygos patiktų, eiti du kilometrus per 25 laipsnių karštį su vaiku, kuris visai nenori būti nešioklėje, tikrai nesiryžau.
Bet šiandien nustūmiau vežimą ten be problemų.
Antikvariatas įsikūręs gyvenamo namo rūsyje, tai vežimo ten niekaip nepasiimsti, tai teko palikti jį lauke. Užsikabinau krepšį, fotoaparatą, pasiėmiau trupinuką (maždaug 12 kilogramų trupinuką) ant rankų ir atbula (kaip kitaip atidarysi duris?) įeinu į parduotuvę.
Trupinukas (priėjus pirmą lentyną) pareiškė, jog jam nuobodu. Pažadu, jog “Mamytė labai greitai” (negražu meluoti vaikams, bet ką jau čia darysi…). Trupinukas visaip raitosi, sukasi, lipa.
Po 3 minučių užsikeliu jį ant pečių. Trupinukas džiaugiasi, nes tokiu būdu gali pasiekti viršutines lentynas, traukti iš jų knygas ir mesti jas mamai ant galvos. Mama kenčia, nes nori bent jau akimis permesti lentynas. Trupinukas sugalvoja naują taktiką- tampyti mamai už plaukų ir retkarčiais delnu padaužyti per makaulę.
Nuo lubų nuleisti plakaitai su užrašu “Viskas ant stalo kainuoja 10 kronų” yra labai linksmas dalykas trupinukui, jis bando į juos nutraukti.
Žodžiu, jokios meditacijos, jokio zen, bet vistiek sugebėjau gerų knygų pasirinkti. O namo su manim parkeliavo Rushdie, Allende, Christie ir dar pora kitų.
Dabar bandau atsigauti po mūsų trumputės iškylos, guliu hamake ir skaitau.
Tikriausiai šiaip niekada nebūčiau paėmusi į rankas šitos knygos, bet gyvenime atsitinka visokių įdomių atsitiktinumų, susidūrimų, kad imi ir paimi tokią, kurios šiaip neimtum.
Lietuviškas leidimas
O buvo taip: visada galvoju, kokia gi Business class privilegija būti lėktuvo priekyje? Jie į lėktuvą įsėda pirmieji, bet po to pro juos praeina visa gvardija pigių “raudonarmiečių”, kurie business class nužiūri nuo galvos iki kojų, ypač, jei lipantys žmonės susigrūda ir laukia savo eilės. Gal ten saugiausios lėktuvo vietos – krentant lėktuvui irgi iškrenti pirmas ir garantuotai nesusipainioja tavo ir kokio kaimyno gelbėjimosi liemenės šniūriukai? Vėl aš į pievas. Taigi, stoviu aš tokia raudonarmietė praėjimo takelyje ir žiūriu, kokie gi europarlamentarai šį kartą skrenda iš Briuselio. Aha, Leonidas Donskis. O! Knygą pasidėjęs, kokią, kokią? Greičiau reikia pažiūrėti, kol kolegos “raudonarmiečiai” manęs tolyn nenustūmė – gi baisiausiai smalsu. Dabar jau nebeatsimenu, ar spejau pamatyti pavadinimą, ar nespėjau, bet nuėjusi į savo vasaros biblioteką mano akis užkiuvo už viršelio, matyto lėktuve.
Visai kitokio stiliaus angliškas leidimas
Va tokie ir atsitiktinumai. Kad spoksojau į knygą lėktuve, kad ji bibliotekoje buvo padėta viršeliu į priekį, o ne nugarėle – specialiai, kad aš dar kartą ją pamatyčiau ir tikriausiai perskaityčiau. Jau perskaičiau.
Antanas Šileika yra kanadietis (gimęs Kanadoje), kurio tėvai lietuviai. Knyga parašyta angliškai, dėl to ir pavadinimą post’o sugalvojau angliškai užrašyt, ne lietuviškai. Vertė Gitana Stonienė, gerai vertė, atrodo, lyg lietuvišką skaitytum knygą, toks lietuviškumas iš jos. Tik nežinau, ar patiko man tas lietuviškumas, ar ne, daugiau iš smalsumo skaičiau, dėl to, kad Donskis skaitė, dėl to, kad knyga įrašyta į geriausių Kanados knygų šimtuką. Aš tikriausiai šios knygos į šimtuką nerašysiu. Bet ne todėl, kad nepatiko, tiesiog toks rašymo stilius man nėra tas, kuris už širdies griebia ir mane suvynioja. (***Dabar skaitau postą dar kartą ir galvoju, gal blogai vertė, gal neturėjo būti TAIP lietuviška, kad atrodytų, kad Žemaitė rašė? va, ir nežinau. O dar tas angliško leidimo viršelis, apie kurį vėliau!)
Knyga skaitosi tikrai lengvai ir šiaip įdomu skaityti, kai kaip ir apie mus rašo. Nors autorius savo bloge sako:
“I will try to explain that the Lithuania in the novel is an idea more than a place, but we’ll see how that goes over.” Ir dar sako:
“Luckily, the whole event (knygos pristatymas) is being run by Lonidas Donskis, interviewer, intellectual, and all-around genius in whose hands I feel utterly safe.” Įdomu, ką Donskis sakė.
Jacques Lipchitz Motina ir vaikasParyžiaus žvaigždė Josephine Baker
Istorija apie Lietaus šalies kaimo bernioką, drožinėjantį dievus ir svajojantį ištrūkti iš kaimo. Istorija gyvena apie 1920 m. Taigi knygoje vyksta kovos dėl Vilniaus, giriose po pelkes braido Pilsudskis, o herojus atsiranda išsvajotame Paryžiuje, kur su tūkstančiais talentingų pusbadžiu gyvenančių menininkų bando iškilti ir būti pripažintu. Paryžiuje jis susitinka su realiame pasaulyje gyvenusiu skulptorium Jacques Lipchitz, išgelbėja gyvybę to meto žvaigždei (irgi realiai gyvenusiai) Josephine Baker. Vis kabinasi, kabinasi, jam vis lietuviškai nesiseka, nesiseka, sekasi, nesiseka.
Įdomu, kad aukščiau esančią J.Lipchitz skuptūrą “Motina ir vaikas” knygoje kuria pagrindinis herojus Tomas Stmbras, skulptorius iš Lietuvos. Tai ir yra Bronzinė moteris. Būtų buvę įdomu skaitant tai žinoti. Gal ant viršelio reikėjo dėt?
Tai tokia tai buvo dar viena iš nedaugelio lietuvių (bet lyg ir ne) autorių knygų. Gal laikas pagaliau skaityti Silva rerum? Niekaip eilė neprieina, bet šią vasarą jau būtinai. Knyga guli vasariniam “čimodane”.
Dar apie viršelį. Pažiūrėk lietuvišką vertimą. Taip ir matosi, kad apie lietuvišką kaimą ir kaimo jurgius, besiskandinančias veronikas (nors viršelis ir gražus mano akiai), o bet tačiau! Tikrai būčiau kitaip skaičius su angliško leidimo stiliaus viršeliu. Kardinaliai kita knyga! Labiau koncentruotą į antrą French knygos dalį.
Čia Šileikos straipsnis apie creative writing kelionę į Vilnių. Šiaip, įdomumo dėlei.
Beje, įvedus šią knygą Amazonėj, tai išmeta, kad pirkusieji dar pirko Vilniaus pokerį, Finding the moon in sugar ir dar vieną Šileikos knygą, kurią visai norėčiau perskaityti.
knyguziurkes.com 