Po to, kai C.Sittenfeld knyga “American Wife” mane visiškai totaliai absoliučiai pakerėjo, man labai prireikė perskaityti ir kitas C.Sittenfeld knygas. Apie “American Wife” ir “Man of My Dreams” jau rašiau, ir eilė pagaliau atėjo jos debiutiniam romanui “Prep”. Nežinau, ar labai protinga skaityti rašytojos knygas atbuline tvarka, bet taip jau gavosi, ir aš per daug nesiskundžiu.

Kaip ir “American Wife”, “Prep” yra labai detalus psichologinis paveikslas, tik šįkart pagrindinė knygos veikėja yra ne suaugusi moteris, o paauglė Lee Fiora, kuri gavusi stipendiją mokosi prestižinėje internatinėje Ault mokykloje, kurioje daugiausiai mokosi nesuvokiamai turtingų tėvų vaikai.

Knyga persmelkta tos paaugliško nepritapimo baimės, to nuolatinio “Ką apie mane pagalvos?”,  noro būti pastebėta, o kartais noro tapti nematoma, vilties būti pabučiuota ir t.t. Ir lyg tas paaugliškas periodas savaime nebūtų pakankamai sudėtingas ir be papildomų komplikacijų, Lee atsiduria jai svetimoje aplinkoje, kur dukros valgo pietus su savo mamomis ir jų apsauginiais, kur (paradoksas) apie pinigus kalbėti yra tabu (“‘People have so much, so it’s like nobody needs to mention it.”)

Toje aplinkoje Lee tarsi ištirpsta, pasimeta tarp tų visų įdomių “high school” tipažų ir daugiau stebi Ault mokyklos gyvenimą nei jame dalyvauja. Tas jos periferinis buvimas, tas nepasitikėjimas savimi padaro ją Ault mokyklos gyvenimo stebėtoja, ir ji pati nepastebi, kaip dėl savo paaugliško neurotiškumo viena po kitos praleidžia įdomias progas ir įdomius žmonės.

Būtent tas paaugliškas neurotiškumas yra vienas žavingiausių aspektų šitoje knygoje. C.Sittenfeld aprašydama Lee kognityvinį pasaulį sugeba labai gražiai perteikti tai ant popieriaus, jog įtariu, kad daugelis mūsų galėtų identifikuotis. Keletą kartų aš pagavau save sakant “KĄ? Ne aš viena galvoju taip nesąmoningai? Ne tik aš turiu tokių keistų minčių savo galvoje? ”

Man patiko tai, kad C.Sittenfeld nepadarė Lee auka. Ta prasme, jog nekaltino kitų, nekaltino aplinkos ir neatėmė iš pačios Lee atsakomybės už savo gyvenimą.

Kai skaičiau vis laukiau kažkokių baisiai didelių dramatiškų įvykių, laukiau, kad kas nors labai liūdno ar baisaus atsitiks Lee. Iš pradžių nesupratau, kodėl to tikėjausi, o po to sumąsčiau, jog C.Sittenfeld savo rašymo stiliumi iššaukė many tūnančią paauglę, kuri kiekvieną socialinę klaidą traktuoja it didžiausią gyvenimo dramą, kuri bijo pasisakyti, nes galbūt tas gražusis klasiokas juoksis. Bijo ne taip pasielgti, nes po to kai kurios bjaurios klasiokės  pasakys ką nors šlykštaus, nenori eiti palaidais plaukais į mokyklą, nes už tai ji gavo ne pačią gražiausią pravardę.

O tiesa yra ta, kad ta paaugliška drama nėra tokia didelė, kaip mums atrodo, kai mes keturiolikos ar penkiolikos. Daugelis iš mūsų išauga iš paaugliškų metų be tikrų sunkių dramų ir tragedijų, daugelis prastūmiame tuos metus pakišę save po padidinimo stiklu visiškai praradę platesnę perspektyvą, savo galvoje afišuodami nepadarytas arba visiškai mažutes klaidas, bandydami susigaudyti neurotiškuose ir kompleksuotuose socialiniuose labirintuose.

Ir knygoje Lee Fiorai nieko TOKIO BAISAUS neatsitinka. C.Sittenfeld detaliai aprašo tuos keturis metus Ault mokykloje, pasakoja apie moksleivius ir mokytojus, kuriuos Lee sutinka, berniukus, kuriuos Lee norėtų pabučiuoti, kambariokes su savo keistenybėm, mokyklines tradicijas. Pati stipriausia knygos pusė tai jau anksčiau minėtas neurotiškas Lee minčių pasaulis ir nuostabiai taiklus paaugliškų jausmų aprašymas.

Citata iš knygos: “I always worried someone would notice me, and then when no one did, I felt lonely.”

K.Ž.G