Knygą prisiminiau, kai visai netikėtai aptikau filmo trailer‘į, kuris labai labai man įkrito į akį ir į širdį, dėl to labai labai norėčiau jį pažiūrėti, nes atrodo, turėtų būti neblogas. Knyga irgi patiko. Net negalėjau patikėti, kad čia tas pats rašytojas, kuris parašė “Dienos likučius”, kuriuos neapsikentusi tarno lėtumo numečiau nepabaigusi. O dabar noriu filmo.
Knyga apie vaikus, auginamus ************** ************************************. ********** Bet ar tai yra tiesa? Gera knyga, skaudi, kaip dažnai būdinga geroms knygoms.
Reportaže pasakojama, jog dabar Lietuvoje leidžiama daug šlamšto, o skaitytojui sunku susigaudyti tarp gausybės šitų knygų, trūksta gairių, trūksta patarimų ir t.t.
Gerbiamas literatūros kritikas
Iš dalies pritariu literatūrologui, jog rimtų literatūros kritikų Lietuvoje (ypač kai kalba eina apie užsienio literatūrą) nėra. Tik man labai įdomu, ką veikia ta begalė filologų, kurie kasmet gauna diplomą kokiame nors lietuviškame universitete? Nejau jau taip neįmanoma paruošti gero kritiko?
O gal čia ne tik išmokslinimo kaltė? Kiek gi literatūra gauna vietos lietuviškose medijose? Kai naršau delfi.lt visada nervinuosi, jog “Kultūros parkas” yra nukištas kažkur į galą, po “Autonaujienų”, “Nusikaltimų ir nelaimių”, “Pikantiškų naujienų”, “F-1”, “Lietuvos įžymybių”. (Taip taip, faktas kad Stano (?) turi kloną futbolininką yra svarbesnis nei tai, kad prasideda Kristupo vasaros festivalis).
Apie knygų “pristatymus” žurnaluose nėra nė ko kalbėti, ten parašomi trys nieko apie knygos vertę nesakantys sakiniai. Yra keli rimtesni puslapiai, bet jei jau atvirai, tai kai kurios knygų apžvalgos “Literatūroje ir mene” man primena labai jau auštą filosofinį pilotažą (bet vistiek labai puiku, kad tokių tekstų ir tokių vietų su tekstais yra)
Na negi nesugebama “sukrapštyti” poros gerų kritikų, poros puslapių šeštadieniniame laikraštyje?
Antra vertus, bent jau šitoje nelietuvietuviškoje Baltijos pusėje, kritikai nebėra vieninteliai turintys būdų ir kanalų pareikšti savo nuomonę apie literatūrą. Seniau būtent kritikai turėjo tą galią pirštu pabaksnoti į vieną ar į kitą leidinį arba demonstratyviai nusukti nosį nuo kit0.
Dabar gi, kai internetinį tinklaraštį gali turėti kiekvienas, nuomonę apie išleistą knygą gali pareikšti daugelis. O tuo, manau, reikia džiaugtis. Aš pati savo didžiuosius pernykščius literatūrinius atradimus kaip J.C.Oates ar D.Tartt padariau būtent ten, o ne rimtuose puslapiuose.
Tad kol Lietuvos skaitytojas sulauks daugiau gairių iš profesionalių vertintojų, tiems, kurie nori pagalbos naviguoti literatūroje siūlau skaityti apžvalgas laikraščiuose užsienio kalbomis ( Guardian, NYTimes) ir tinklaraščiuose.
Knygą prisiminiau, kai visai netikėtai aptikau filmo trailer‘į, kuris labai labai man įkrito į akį ir į širdį, dėl to labai labai norėčiau jį pažiūrėti, nes atrodo, turėtų būti neblogas. Knyga irgi patiko. Net negalėjau patikėti, kad čia tas pats rašytojas, kuris parašė “Dienos likučius”, kuriuos neapsikentusi tarno lėtumo numečiau nepabaigusi. O dabar noriu filmo.
knyguziurkes.com 