Month: August 2010

Man Booker 2010 longlist

~ kzL ~ 3 Comments

Šiandien aptikau, kad jau yra paskelbtas ilgasis pretendentų laimėti Man Booker premiją 2010-aisiais sąrašas. Visada galvojau, kodėl tas prizas vadinasi Man, tai va, šiandien sužinojau, kad premiją remia Man Group plc. Va. Dabar žinau, jūs irgi 🙂 Taigi iš 138 knygų išrinktas toks tuzinas (o man jau galvą skauda, juk dabar esu sau prisakius jokių knygų nenorėti, bet vis tiek taip norisi, ypač po visokių longlist ir short list…):

Peter Carey Parrot and Olivier in America

Emma Donoghue Room

Helen Dunmore The Betrayal

Damon Galgut In a Strange Room

Howard Jacobson The Finkler Question

Andrea Levy The Long Song

Tom McCarthy C (taip, taip, C)

David Mitchell The Thousand Autumns of Jacob de Zoet

Lisa Moore February

Paul Murray Skippy Dies

Rose Tremain Trespass

Christos Tsiolkas The Slap

Alan Warner The Stars in the Bright Sky

Pastebėjot, kad net du kartus pavadinimuose minimas kambarys? Peter Carey Booker premiją yra laimėjęs du kartus. Vieną jo knygų  – Oskaras ir Liusinda esu skaičius, bet man nepatiko. Trys autoriai – David Mitchell, Damon Galgut ir Rose Tremain jau buvo patekę į Booker hshortlist su kitomis savo knygomis, Howard Jacobson pabuvojo longlist’e.

Gal skaitėt kas nors kokią nors iš šių knygų? Pasigirkit. Ar patiko? Aš – nė vienos. Tiesa, agentūra VBS spėja, kad šiais metais gali laimėti David Mitchell, kurio knygą Cloud Atlas jau kelerius metus iš eilės man bruka Amazonė. O jei tu toks pat neskaitėlis, kaip ir aš, tai lendam į Man Booker puslapį ir išrenkam gražiausią viršelį – tokį, kuris priverstų perskaityti knygą jai net nebūnant longlist 🙂 Su paveiksliukais žiūrėkit čia.

Aš balsuoju už Emma Donoghue Room (čia autorė pasakoja apie savo knygą, kurią aš dabar baisiai noriu paskaityti) 🙂 O kiti viršeliai man visai  negražūs, ypač to David Mitchell – tikriausiai dėl to aš niekaip ir nenusiperku jo knygų.

Rugsėjo 7 d. bus paskelbtas shortlist, o laimėtoją, gausiantį 50 tūkst. svarų sterlingų, sužinosime spalio 12 d. (jei nepramiegosim) :).

|…|

Taškeliai trijose eilutėse

~ kzL ~ 6 Comments

Yra ir tokių knygų – sudarytų iš taškelių trijose eilutėse – parašytų Brailio raštu. Aš dažnai bandau užčiuopti Brailio raštą ant vaistų dėžučių, bankomatų – net nesuprantu, kiek tų taškelių ten būna, net neįsivaizduoju, kokiose ten trijose eilutėse jie yra. Toks paslaptingas tas neregio pirštų jautrumas.

Šiandien straipsnis alfa.lt apie naujai išleistą lietuvišką knygą Brailio raštu – S.Meyer Jaunatį. Iš tikro tai net septynias knygas – kad visi taškeliai sutilptų. Smagu, kad nematantys lietuvaičiai irgi galės išbandyti save hipnotizuojančiam Meyer pasaulyje. O aš vis dar virgin 🙂

|…|

Staugimas iš knygų

~ kzL ~ 6 Comments

Dabar skaitau Stef Penney knygą “Vilkų švelnumas” (apie knygą tikiuosi jau labai greitai parašyti) ir pagalvojau, kad labai jau dažnai tie vilkai švelniai stūgauja iš knygų. Net keista, bent jau tarp mano skaitytų, tai tikrai dažniau nei kokie šunys.

 

Jau minėta “Grįžtantys su vilkų šviesa“.

Ir moterų Biblija (kurios taip ir neperskaičiau 😦 ):

Mano lentynoje manęs laukianti H.Mantel “Wolf Hall”:

Negirdėta nematyta (hmm) (pasirodo, tų “tales” yra labai daug dalių – “Wolf tales II”, “Wolf tales V” ir tt 🙂 🙂 🙂 ) :

 Ir tokia:

Kažkodėl man vilkų knygos asocijuojasi su Jack London. Gal jo knygos viršelis buvo su vilku, o gal su šunimi? Esu skaičius kažkokią jo knygą, dabar net neatsiminčiau kokią, tik atsimenu kad, apie kažkokį šaltį ir ilgą kelionę, taip pat, kaip ir dabar mano skaitomoje knygoje. Ar žinai dar kokią vilkišką knygą be jau minėto “Išsilavinusio vilko“?

| 🙂 |

Sekmadienio vakaras su Bridget Jones ir Salman Rushdie

~ knyguziurkeG ~ 4 Comments

Planavau praleisti šį vakarą lovoje su knyga “Middlesex”, bet išėjo kitaip: su karštu lygintuvu prilyginu vardines etiketes prie  savo trupinuko rūbų, kuriuos jis vilkės darželyje ir tuo pačiu žiūriu “Bridget Jones Diary”. Bridžitą myliu be galo be krašto, bet šiandien ne apie ją.

Ar žiūrėdami filmą atkreipėt dėmesį, kad Salman Rushdie “daro cameo” (kaip išversti tai į lietuvių kalbą neturiu žalio supratimo) t.y. vaidina labai labai mažą rolę filme?

Twilight autorė S.Meyer irgi filme pagal savo knygą suvaidino mažutėlį vaidmenį

S.King yra pasirodęs filmuose 18 kartų, daugiau informacijos apie tai čia

K.Ž.G

Privaloma literatūra

~ kzL ~ 7 Comments

Man atrodo, kad knygą, kurią perskaičiau, priskirčiau prie knygų žiurkėms privalomos literatūros 🙂 Nes ta knyga apie knygomanus, knygų kolekcionierius, knygų manjakus. Mažutė knygelė storais vos ne kartoniniais lapais. Verti, verti, vis atrodo, kad praverteisulipusius lapus, o ne, nes lapai tokie stori. Apie jos siužetą beveik viskas parašyta knygos atvarte. Man net atrodo, kad kai viskas aprašyta atvarte, tas mažytis intriguojantis siužetas nėra svarbiausia, kas knygoje – tas siužetas toks rėmas, į kurį autorius surašė mintis apie knygas.

Atvartas: Mįslinga mirtis. Bluma Lenon, Kembridžo universiteto dėstytoja, tampa knygos auka, kai, įsigilinusi į Emily Dickinson eiles, pakliūva po automobilio ratais. Ją pavaduojantis dėstytojas netrukus gauna keistą banderolę – suniokotą, cemento skiediniu aplipusią knygą, Joseph Condrado romaną “Šešėlio linija”, atsiųstą iš tolimojo Urugvajaus. Ieškodamas sąsajų tarp kolegės mirties ir knygos, jis griebiasi vienintelės nuorodos. Bluma šią knygą buvo užrašiusi Karlosui, vienos nakties meilužiui, su kuriuo susipažino kongrese kitapus Atlanto. Gavęs kongreso dalyvių sąrašą, dėstytojas išvyksta į Urugvajų ieškoti mįslingojo Karloso. Pasirodo, kad Karlosas Braueris – užkietėjęs bibliofilas, surinkęs daugybę inkunabulų, neįkainojamų knygų, dėl kurių varžėsi daugelis kolekcionierių.

Vieno vakaro skaitymo knygelėj greit sužinosite, kas atsitiko Karloso knygoms (nes jos tikriausiai čia svarbiau, nei pats Karlosas).

Keletas eilučių iš knygos, tokių labai pažįstamų:

Ne sykį laužiau galvą svarstydamas, kam laikau knygas, kurios galėtų man praversti nebent tolimoje ateityje, mano kasdieniams poreikiams svetimus veikalus, nors, kartą perskaitęs, daugelį metų jų nebeatsiversiu. Ko gero, niekada! Tačiau, kaipgi galėčiau nusikratyti “Protėvių šauksmo”, neužverdamas tų kelių į vaikystę”, arba “Graiko Zorbos”, ašaromis paženklinusio mano paauglystę, “Dvidešimt penktosios valandos” ir daugelio kitų, senų seniausiai nutremtų ant viršutinių lentynų ir vis dėlto sveikų ir nebyliai dėkojančių man už šventą ištikimybę.

Pažinojau vieną klasikinių kalbų dėstytoją, kuris tyčia ilgai plikydavo kavą virtuvėje, idant svečias galėtų pasigrožėti knygų nugarėlėmis lentynose. 🙂

Pasiskolinu iš Borcheso pusę sakinio: biblioteka – tai laiko vartai.

O ar esate pastebėję “takelius” tarp puslapyje išsidėsčiusių žodžių? Knygoje ir apie tai, bet nebecituosiu, nes jau būsiu perrašiusi visą knygelę. Nusipirkau ją Vagos knygyne už šešis trisdešimt 🙂 Ir džiugu ir graudu dėl tokios kainos. Ką tu dabar skaitai, gal atradai kokį šedevrą?

|popieriniam name|

Paskutinės valandos už jūros

~ kzL ~ 3 Comments
 ir taip greitai bėga, o ką veikiam?
 G. iš švedų kalbos (kaip pati sako – pažodžiui 😉 ) verčia knygutes mano kukuliams. Kokios knygutės!!! Būtinai apie jas dar parašysiu. Vakar gi pagaliau buvom knygyne ir ten palikau (nesakykit mano vyrui)  keturženklę kronų sumą… G., stovėdama su manim prie kasos, pasakė: “Užsimerk ir spausk (PIN kodą)” :). O, bet, tačiau, kas gali aprašyti tą jausmą, kai tempi tą sunkų knygų maišelį namo… Pati sau pavydžiu.
Vieną baisiai storą knygą (net nenoriu įsivaizuoti, kokio storumo ji būtų, jei išleistų Lietuvoje) man atidavė G., dar porą paskolino G. brangusis, taip kad namo grįžtu visa apsipatenkinus, tikiuosi, keltas nenuburbuliuos į dugną 🙂

Čia Giedrės knygynas

Giedrės knygynas
Gerai, kad visos šitos knygos švediškai, nes man būtų nučiuožęs stogas
Viršeliai

 

Giedrės lentynos: keturios už trijų kainą 🙂

|salose|

FKŽiurkės kitoj Baltijos pusėj

~ kzL ~ 3 Comments

Ilgalaikis pasimatymas. Veiksmas vyksta dabar. Aš čia rašau, o KŽG dėlioja aplink mane lėkštes mūsų dar ne paskutinei vakarienei. Mes dar nebuvom nė vienam knygyne. Neįtikėtina. Bet aš jau beveik peržiūrėjau visas kolegės knygas jos naujose lentynose. Jų ten daug, aš dar atvežiau 🙂 Tai kol kas iki, nes mane jau varo nuo stalo su visais kompais. Aplinkui lakstant krūvai kukulių, bandysim vakarieniauti. Skanaus. Ačiū. Prašom. Iki.

P.S. Skaityti neturim kada 🙂

Kvepiančios knygos

~ kzL ~ 7 Comments

Vakar knygyne uosčiau knygą… Ir nors cinamono kvapas man labai patinka, o taip ir kvepėjo knyga, man kažkaip priimtiniau, kai jais kvepia obuolių pyragas, o ne knyga. Nes knygos kvapas man turi būti knygiškas, ypač nauja knyga turi kvepėti popierium, dažais, na, patys žinot kaip, visos knygų žiurkės mėgsta įkišti nosį į atverstą šviežią knygą ir įkvėpti to kvapo. Todėl tikiuosi, kad nesvajonių leidyklos knygų nekvepins. O kaip tau atrodo?

>uodžianti>

Ar rašai savo šeimos Silvą?

~ kzL ~ Leave a comment

Na, pagaliau ir Silva rerum eilė priėjo. Perskaičiau greitai, nors sakiniai sakinėliai – tokie kilometriniai barokiniai ilgėliausi, kai pradedi skaityti, tai taip ir nesibaigia.

Ką galėčiau pasakyti apie šitą daug diskusijų sukėlusią knygą? Nenustebino, bet patiko. Skaitėsi linksmai, užmegzta gera intriga, kuri kaip kokio J.Grisham knygose, priverčia skaityti tol, kol nebaigi, nesvarbu, kad jau rytas, kad jau tuoj keltis. Džiaugiuosi, kad tokia knyga atsirado Lietuvos padangėj, nors ir nerašysiu jos į savo šimtuką. Gera pramoginė knyga, daug informacijos apie tai, kaip gyventa Lietuvoje septynioliktam amžiuj, kaip mąstyta, kas su kuo valgyta, kaip kvepėta ar smirdėta (šiandienos Lietuvos ryto Stiliuje galite paskaityti K. Sabaliauskaitės straipsnį apie naujus kvepalus knygų žiurkėms The Library (linko kol kas lyg ir negaliu nurodyti, neradau).

Ar rekomenduočiau? Būtinai. Ne vien dėl to, kad tai kažkas naujo ir kitokio, bet ir dėl to, kad smagu, lietuviška 🙂

>kvepianti>

Pamiršta Nerija

~ knyguziurkeG ~ 6 Comments

Kokias dešimt vaikystės vasarų esu leidusi Nidoje. Poilsiniai kelialapiai gauti iš tėvelio darbovietės garantuodavo, jog vasara jausis be galo ilga ir smagi. Kasdien pėstute eidavome tuo ilgu keliu prie jūros, pakeliui dar pastovėdavome eilėje prie laikraščių ir mano sesei nupirkdavom žirnių, nes ji dėl jų iš proto ėjo.

Jau esu čia rašiusi apie mano meilę Nidos bibliotekai ir jos bibliotekininkei, kuri visada mielai mane sutikdavo ir į kortelę surašydavo mano į pliažą skaityti tempiamas knygas.

Tiems, kuries lankosi Nidoje, pažįstamas tas magiškas Nidos jausmas: kai protas atrodo labai šviesus, kai kvėpuoti lengva, kai baltos vėsios paklodės vakare maloniai prisiglaudžia prie įdegusios odos, kai suoliukai prie marių esti pati gražiausia vieta žemėje, kai pačia nieko, visiškai nieko nereikia, nes, atrodo, jog viską turi čia ir dabar.

Būtent dėl to jausmo užsinorėjau perskaityti prieš porą mėnesių išleistą Roko Flick knygą “Šiaurės Sachara: romanas apie pamirštąją Kuršių Neriją”.  O jau viršelio gražumas! Nidiško mėlynumo namas kopose… Sėdžiu ir grožiuosi.

Knygos pagrindinis herojus Martynas Lukeitas- dailininkas impresionistas (išgalvotas, tačiau knygoje yra ir neišgalvotų asmenybių), diena po dienos nesustodamas galintis tapyti Nidą.

Pasakojimas apima laikmetį tarp  XIX amžiaus pabaigos ir XXa vidurio, kai Nida buvo tapusi meninkų traukos centru. Ir per Martyno gyvenimo prizmę autorius Rokas Flick pasakoja liūdną Prūsijos istoriją.

Būtent ta istorija, tas nostalgiškas dingusios Prūsijos liūdesys, Neringos ir Klaipėdos krašto aprašymai ir yra knygos stiprioji pusė. Neabejotinai autorius daug dirbo su istoriniai faktais, daug skaitė, ko gero, lankėsi archyvuose ir pan. Tačiau dažnai tie aprašymai yra labai didaktiški, lyg paimti iš enciklopedijos. Jie galėju būti inkorporuotį į tekstą šiek tiek naturaliau, kad skaitant nesirodytų, jog tai beveik vadovėlinis tekstas.

Antras gerokai erzinęs dalykas tai buvo tai, kad visos moterys negalėjo atsispirti tam gražiam, dailiai nuaugusiam Martynui, ir krito po jo kojomis. Tai man pasirodė nelabai tikėtina, juolab kad tas Martynas nebuvo labai charizmatiškas, bet vien dėl jo išvaizdos moterys dėl jo nesustodamos dūsavo. Kuriami moterų paveikslai man pasirodė šiek tiek paviršutiniški ir šabloniški, nors yra ir išimčių, pavyzdžiui Martyno krikštamotė Ilzė. Žinoma, knygos pagrindinis herojus yra Martynas, bet šiek tiek gilesni, o ne probrėkšmiais švystelintys moretų portretai būtų, mano nuomone, sustiprinę ir pačio Martyno paveikslą.

Trečias nepatikęs dalykas tai gana negrabiai aprašytos sekso scenos, ypač tos, kurios yra visai nemotyvuotos, nes nei veiksmą “stumia” į priekį, nei suteikia kažką svarbaus veikėjams, toje scenoje dalyvaujantiems. “Pagaliau liko tik su perregimu apatinuku, pro kurį matėsi gražų apvalų užpakaliuką aptempusios šilko kelnaitės” arba “Užčiaupęs  savo lūpomis jos lūpas, proo kurias veržėsi šauksmai ir dejonės, iki pabaigos atliko savo vyriškos prigimties darbą” arba “Jo, pusamžio vyro, pasididžiavimas nerimastingai veržėsi pro chalato skverną” arba “Ana Luiza, išsiilgusi geidžiamo vyro kūno, nugalėjusi įgimtąjį moterišką drovumą, buvo labai aktyvi“.

Grįžtu prie teigimų knygos pusių ir manau, jog autoriu pavyko perduoti Martyno Lukeito identiteto problemą: kas jis? Prancūzas? Prūsas? Lietuvis? Už kokią Tėvynę kare kovoja Martynas? Už savo? Knygos autorius Rokas Flick pasakoja, jog šitą dilemą pats išgyvena, ir turbūt todėl tos Martyno mintys yra tokios autentiškos

Man kaip klaipėdietei ypač patiko Memelio aprašymai, kur minimos puikiai pažįstamos vietos: Biržos tiltas, DanGė 🙂 , Teatro aikštė…

Summa summarum, tam, kuris turi sentimentų Kuršių Nerijai, Memeliui, kurį domina šio krašto istorija, knyga neabejotinai bus prie širdies, bet atmetusi savo meilę Kuršių Nerijai, drįstu teigti, jog kaip romanas (savo pasakojimo tradicija kažkiek primenantis, pavyzdžiui, I.Simonaitytės kūrybą) galėjo būti ir labiau nušlifuotas.

K.Ž.G

Ant viškaus 2

~ kzL ~ 2 Comments
Apči… Čia tiek dulkių, voratinklių ir visokių kitų neįvardijamų šlykštukų, pro kuriuos man tenka prasibrauti iki knygų spintos, pačios knygos po dar vienu tokiu sluoksniu. Atsidariau langą, kad būtų daugiau oro. Pro jį gerai girdėjosi mama: “Kur tu ten įlindai? Ką ten veiki, nu, nulipk pagaliau, man reikia močiutei padėti!”. “Aš tuoj (rytoj)!”.

Einu link spintos, ant kėdės knyga “Paauglys”. Atverčiu –

Dvidešimties metų senumo priešybės –

Keletas tarybinių vaizdelių:

Šitas super - net negalvojau, kad Lietuvos TSR buvo katalikų...
Ką veikė kolūkiečiai 1978 m.? Žiūr kitą nuotrauką 🙂
Iš pradžių apie ideologiją, paskui apie ūkį, na, pabaigai apie laisvalaikio praleidimo būdus 🙂
"Šluotą" prenumeruodavo mano a.a. senalius (taip vadinom senelį)
Jei būtų elektros 🙂
1977 m. knyga apie emigraciją. Įdomu, ką galėjo rašyti tais metais sugrįžęs į Didžiąją tėvynę?

Ne apie didvyrius daina...
Tarp daugybės religinių knygų

Ir visokios kitos, senos.

Senelio brolio kunigo filosofinės
Su tokiom kainom kampučiuose
Ir tokiais įspaudais
Tarp dulkių ir voratinklių
hmm
Skaitymas su paveikslėliais
Vade Mecum
Vokiškai lotyniška

To be continued

|tikra palėpės knygų žiurkė|

Knygų žmonės Klaipėdoje (4 ir 5): mūsų mokykla

~ kzL ~ 1 Comment

Susipažinkite, čia mes susipažinome. Knygų žiurkės susipažino 🙂 Šioje Klaipėdos mokykloje, kuri stovi knygų žmonių gatvėse. Kaip tada toje mokykloje keturis (taip buvo mums) ar daugiau metų zulinus suolus, gali užaugt knygų nemylėdamas? Yra tik viena išimtis: jei neatsilaikei baisiajai medūzai mūsų mokyklos bibliotekininkei 🙂

Pirmame aukšte - mūsų chemijos, trečiame - matematikos kabinetai
Tie kabinetai - Daukanto gatvėje
Už šių langų - taip ir neatrastoji mūsų mokyklos biblioteka. Ji - S.Nėries gatvėje

Knygų žmonės Klaipėdoje (3) Ieva Simonaitytė

~ knyguziurkeG ~ 6 Comments

Iš lietuviškųjų klasikų Ieva Simonaitytė man yra labai arti širdies.

Manau, jog tam turiu dvi priežastis: visų pirma todėl, jog I.Simonaitytė rašė apie Klaipėdos kraštą (savos vietos), o kita priežastis ta, jog kai buvau maža mano mama apie ją man pasakojo, nes mamos vaikystė prabėgo Priekulėje, kur ir gyveno I.Simonaitytė.

Neseniai paprašiau savo Mamytuko papasakoti kokį nors atsitikimą susijusį apie Simonaityte, kad galėčiau bloge apie ta parašyti. Įsivaizdavau, kaip mama man papasakos, kaip I.Simonaitytė sedėjo prie lango ir rašė rašė rašė. Kaip  jos lange negeso šviesa ir t.t. ir t.t.

O žinot, ką papasakojo mano mama? Aišku, nieko tokio rašytojiško. 🙂 Rugsėjo pirmąją vaikai eidavo pas priekuliškius ir prašydavo iš jų darželių ir sodų leisti pasiskinti šiek tiek gėlių, kurias būtų galima padovanoti mokytojai.

Dažniausiai visi leisdavo per daug nebambėdami.

O va I.Simonaitytė tai neleisdavo:-)

Klaipėdiškiams Simonaitytės vardas dažniausiai asocijuojasi su miesto biblioteka.

Bibliotekos fasadas iš Herkaus Manto gatvės
Vitražas su I.Simonaitytės portretu

Na o pietinėje miesto dalyje užaugę dar yra ir rogutėmis važinėję nuo Simonaitytės kalno, kuris kiemo žargonu dar vadinamas Simonke.

Aš ir mano K šokinėjame "ant Simonkės" per šių metų Velykas

K.Ž.G

Knygų žmonės Klaipėdoje (du): jau saulelė

~ kzL ~ 2 Comments

Ar pastebėjote, kad Klaipėdoje visi paminklai pradžių pradžiai – Mažvydui, Donelaičiui – tokiems pradininkams. KŽG tikriausiai atsimena, kaip mokykloje (labai jau daug prisiminimų man šis blogas sukelia) į vieną literatūros pamoką atėjo kažkokia ponia iš Švietimo skyriaus  ir uždavė mums temą rašyti, kodėl klasikai yra svarbūs ar nesvarbūs ir panašiai. Aš, atsimenu, parašiau, kad svarbūs, bet buvo galima visus juos išdėt į šuns dienas, kai kas taip, atsimenu, ir padarė su paauglišku pasigardžiavimu. Na, skaityti aš jų nelabai mėgstu, žinoma, būtų galima, kaip migdomąją priemonę panaudoti, bet apie juos (Mažvydą ir Donelaitį) galvojant mane apima kažkoks savotiškas graudulys – jie tokie mažučiai vyturėliai, nešantys tą mūsų lietuvišką žodį. Tokie mažučiai pasauliniame kontekste, tokie milžinai mūsų kalbai.

 „Jau saulelė vėl atkopdama budina svietą“- man visada ši frazė skamba galvoj ankstyvą pavasarį stovint ant kokio pažliugusio kalno kaime. Ateinančio pavasario žodžiai.

|kaip turistė savam mieste|

Moteris, kuri laukė

~ kzL ~ 2 Comments

Labai patiko. Nedidelė knyga, vieno gero vakaro skaitinys. Tokia labai makiniska. Labiausiai mane patraukusi savo jausmų išjautimu, taip giliai griebiančiu – lig gyvuonies, lig pašaknų.

Ir vėl ta nesibaigianti bekraštė Rusija, šį kartą tai tikrai tos Rusijos pats pakraštys, šiaurė. Dvidešimt šešerių vyrukas atvyksta aprašinėti šiaurės kaimo papročių, tik kad tų papročių ne kas belikę, nes kelioms likusioms babuškoms paskutiniai svarbiausi prisiminimai apie prieš kelis dešimtmečius pasibaigusį karą, kuris nusinešė brolius, vyrus, sužadėtinius. Vieno tokio sužadėtinio laukia Vera. Prisižadėjusi į karą išvežamam mylimajam vos šešiolikos. Vienintelio šūksnio “grįšiu” pririšta laukti. Visi priprato prie jos vienatvės ir atsidavimo mirties laukiančioms babuškoms, visi seniai patikėję jos laukimo legenda. O iš tikro, ar ji laukia?

Apie tai ir papasakos jaunasis atklydėlis. Papasakos, išjaus, prisipažins, bėgs, bijos, fantazuos. Neįtikėtinai meistriškai pavaizduoti jaunuolio ir nebejaunos moters santykiai, tos nebejaunos moters gyvenimo istorija, jaunuolio mąstymo klišės apie tą nebejauną moterį, vis jį nustebinančią, sulaužančią jo įsivaizdavimus, brandinančią – jį.

Makine man tikras jausmo rašytojas (“Juokas truko ilgai, jį palaikantys prunkštelėjimai darėsi vis dirbtinesni. Mes stengėmės, kad linksmumas dar nesibaigtų, nes žinojome, kad liūdesys visai čia pat.”). Net nenoriu bandyt perrašyt tuos jo išjautimus – paskaitykit.

Dar pora citatų, nes knyga vieną dieną atiteks mūsų blogo skaitytojams – taip susitarėm su ją dovanojusia Tyto Alba (ačiū dar kartą). Tai išsirašysiu citatas čia, nes nebus mano knygų lentynoj.

Kvaili sutapimai visada pačiu laiku atskleidžia nežmonišką žmogaus veiksmų absurdiškumą.

Ir šitas toks nuostabus vaizdas – tiesiog stovi akyse:

O vieną rytą ore pasklido mūsų abiejų “Ak!” garas – tąnakt nukrito visi lapai, iki paskutinio bronzinio lapuko. Nuplikusios juodos šakos tarsi driežai išrantė akis rėžiantį žydrą dangų. Mes priėjome, nė vienas neištarėme tokiu atveju įprastų frazių (“Grožis trumpalaikis…”). Leisdamiesi prie kranto pamatėme, kad vandenyje visas varinis nubyrėjusių lapų spindesys virto danguje išskydusia mozaika. Juodas, lygus vanduo ir raudona auksuota inkrustacija. Mozaika, nuo lengvo vėjelio vis platėjanti, virto apverstu skliautu, galinčiu apgaubti visą ežerą. Žvilgnį traukte traukė begalinė platybė. Atsirado kitoks, naujas ir neįprastas, grožis, puošnesnis nei ankščiau, dar gyvesnis po rudeninės mirties.

Pasakojimas vyksta šiaurėje, prie pat Baltosios jūros, ant kurios kranto įsikūręs Archangelskas - į jį iš kaimo nuvažiuodavo pakeleivingais sunkvežimiais

|lapelis juodam vandeny|